Septynių vaikų šeimoje užaugusiam 26 metų Juozui Karaciejui teko anksti suaugti ir pamiršti vaikiškus žaidimus. Būdamas vyriausias vaikas šeimoje jis nuo mažens rūpinosi jaunesniais broliais ir sesute, prižiūrėjo ūkį, padėjo mamai. „Nors materialinės sąlygos buvo ne pačios geriausios, viską atpirkdavo mylinčios tėvų širdys“, – pasakoja Juozas.
„Gelbėkit vaikus“ ne kartą padėjo Juozo šeimai. Organizacija padėjo įsigyti didelei šeimai reikalingą buitinę techniką, viryklę, šaldytuvą, valymo įrenginius. Juozas gerai prisimena gyvenimą be patogumų, kai namuose nebuvo dušo ar vonios, kai maudytis tekdavo lauke. Pasitaikydavo ir patyčių mokykloje, tačiau jaunas vyras tikina pats to niekada nesureikšmindavęs.
„Vaikystėje buvau pirmas žmogus po tėvų, kuris turėjo padėti broliams ir sesei apsirengti, paruošti namų darbus. Kai tėvas buvo jaunesnis ir sveikesnis, jis nuolat dirbdavo, todėl daugiausia laiko leisdavome su mama. Gyvenome kaime, turėjome vištų, karvę, tekdavo gyvulius prižiūrėti, padėti ūkyje, parnešti vandens, pasirūpinti malkomis.
Niekada nesupratau vaikų, kurie svajodavo kuo greičiau užaugti. Aš kaip tik norėdavau, kad mano vaikystė tęstųsi kuo ilgiau“, – prisimena Juozas.
Kai namuose tiek daug brolių, sunku rasti ramų kampelį. Tokią vietą, kur ramiai galėtų susidėlioti mintis, Juozas rasdavo vaikų dienos centre, kuriam vadovavo Elena Petkūnienė. Ji pakvietė Juozą užsukti į dienos centrą, vaidinti spektakliuose ir net keliauti į Vokietiją. Būtent kelionė į užsienį labiausiai ir įsiminė Juozui.
„Dienos centre įgyta patirtis man davė labai daug. Prisimenu pirmąją ekskursiją į Vokietiją. Tuomet supratau, kad pasaulis yra daug platesnis ir įdomesnis, išmokau pasitikėti savo jėgomis ir supratau, kad nepaisant to, kokios kliūtys iškyla gyvenimo kelyje, reikia jas įveikti su šypsena veide“, – pasakoja vaikinas.
Paklaustas, kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jei nebūtų buvę vaikų dienos centro, Juozas susimąsto.
„Gali būti, kad būčiau pasirinkęs likti kaime, nieko nekeisti, juk tai ir yra lengviausia. Didelį įspūdį man paliko atlikti vaidmenys vaikiškuose spektakliuose. Supratau, kad galiu šiame gyvenime siekti daugiau, kad pasaulis yra daug įvairesnis ir įdomesnis nei mano mažas kaimas“, – prisimena vaikinas.
Šiuo metu Juozas su trimis broliais gyvena ir dirba Vilniuje. Vaikinai studijuoja ir dirba, kad galėtų patys savimi pasirūpinti. Juozas baigė ryšių su visuomene studijas, taip pat pramoko krosnininko amato, tačiau didžiausia jo svajonė – tapti istoriku.
„Galvoje įstrigo kažkur girdėta mintis, kad istorija – tai pasaka, kuri neturi pabaigos. Noriu būti tas pasakotojas“, – sako jaunas vyras.
Juozo istoriją galėsite pamatyti jau kovo 21 dieną 19.30 per LNK paramos koncerto „Gelbėkit vaikus“ metu. Vaikinas ragina visus galinčius aukoti ir pasirūpinti Lietuvos ateitimi – vaikais.
„Kartais svetima kančia atrodo tolima, atrodo, kad nieko bendro su ja neturime, bet niekas nesame užtikrinti dėl rytojaus. Šiandien gyvename pertekliuje, bet rytoj visa tai gali baigtis – ar kokia liga užpuls, ar nelaimė, todėl pabūkime ta ranka, kuri padės suklupusiam atsistoti“, – sako Juozas – gyvas pavyzdys to, kaip gerų žmonių pagalba suteikia stiprybės, pasitikėjimo ir noro siekti daugiau.