„Gelbėkit vaikus“ paramos koncertas per LNK

„Visiems turintiems vaikų patariu dažniau juos pagirti, pasakyti, kaip juos mylite, kaip didžiuojatės, ir dalintis tuo, kad bijote, dalintis, kai nesiseka arba nuogąstaujate, dalintis ne tik sėkmės, bet ir nesėkmės istorijomis. Tuomet vaikai nejaus spaudimo, ir negalvos, kad tėvams viskas lengva, jie viską moka, viską žino, jiems viskas pavyksta“, – įsitikinus Rimantė Kulvinskytė

„Kai buvau vaikas man iš tiesų netrūko nieko, nes augau apsupta meilės, rūpesčio, dėmesio, kurie man buvo tarsi savaime suprantami. Vis dėlto taip auga toli gražu ne visi vaikai – tai supratau jau suaugusi. Mano laikais daugumoje šeimų nebuvo kalbama apie emocijų svarbą, jų valdymą, supratimą ir priėmimą, dabar laikai pasikeitė, ir tai tapo itin svarbu tam, kad kiekvienas vaikas užaugtų savimi pasitikinčiu, saviverte turinčiu žmogumi“, – pasakoja I. Bareikienė.

Prisiminusi savo tėvus laidų vedėja pasakos, kad augo šeimoje, kurioje buvo labai mylima, ir kartais netgi per daug lepinama. „Visada jaučiau, kad mano tėvai, ypač tėtis buvo tas, kuris visada buvo už mane. Aš buvau ta princesė, gražiausia pasaulyje mergaitė. Tėtis ant savo pečių nešdavosi mane į futbolo varžybas, kartais pasiimdavo į savo darbą finansų ministerijoje, kur aš sėdėdavau prie jo stalo, kilnodavau popierius ir apsimesdavau, kad tvarkau kažkokius svarbius reikalus“, – apie vaikystę pasakoja G. Talmantienė.

„Kai buvau paauglys, man iš tėvų labiausiai trūko žinojimo, kad esu mylimas, net kai klystu. Norėjau išgirsti: man nesvarbu tavo pažymiai, ar tavo pasiekimai, svarbus – tu. Pritrūko ramybės, kad mane namuose priims bet kokį“, – pasakoja Sasha Song.

Pasak dainininkės būtent mama buvo ir didžiausia jos gynėja tuomet, kai teko skaudžiai išgyventi patyčias mokykloje. „Buvau pravardžiuojama mokykloje nuo pirmos klasės, nes į ją ėjau su skarele. Turėjau silpnus, retus plaukus, todėl mama, norėdama paskatinti jų augimą, pagal to metu supratimą, juos nuskuto. Vaikai buvo žiaurūs, tačiau matydama mano išgyvenimus ji nė karto nenumojo ranka, nesakė, kad nekreipčiau dėmesio, kad tai praeis, ar nieko tokio. Ji dirbo sekretore mokyklos raštinėje, todėl sužinojusi, kad vėl patyriau patyčias, įlėkdavo į klasę ir klausdavo – kuris? O tuomet pareikalaudavo skriaudikų manęs atsiprašyti viešai, klūpint ant kelių“, – prisiminimais dalinasi Katažina. Tai pasak dainininkės buvo vienas motinos meilės įrodymų.

„Kai buvau vaiku, paaugle, labiausiai trūko tėvų tikėjimo, kad mano pasirinktas muzikos kelias yra tas kelias, kuris atneš man laimę, privers nusišypsoti, ir galbūt netgi uždirbti vieną, kitą eurą. O labiausiai trūko tėčio, kuris tėvams išsiskyrus išėjo, kai man buvo septyneri. Aš visada buvau tėčio dukrytė, jis mane lepindavo, o mama buvo racionali realistė, mane, skraidančią padebesiais kas kartą nuleisdavusi ant žemės“, – pasakoja D. Virbilaitė.

Visiems tėvams, ypač kol vaikai maži, dainininkas rekomenduoja dažniau atidėti darbus, ir daugiau skirti laiko vaikams. „Auklėdamas vaikus nuolat sau primenu, kad laikas skirtas jiems labai svarbus, nes atmintyje kaip ir man išliks visam gyvenimui. Taip pat vadovaujuosi auklėti vaikus taip, kad jie užaugtų gerais žmonėmis, neparazituotų, ir daugiau duotų kitiems, o ne tikėtųsi gauti patys“, – pasakoja Vudis.

„Mes moterys itin dažnai visus buities darbus užsikrauname ant savęs, paskui visko nebespėjame, todėl vaikštome išbalusios ir pervargusios. Man svarbu, kad sūnūs suprastų – kojinės pačios neišsiskalbia, į spintas nenukeliauja, indai irgi neišsiplauna. Nuo mažumės juos auklėjame taip, kad tam tikri buities darbai yra jų atsakomybė, todėl ir namus išsiurbia, ir indus išplauna, ir langus valo“, – pasakoja E. Vitulskienė.

„Kai buvau vaikas, paauglys, iš tėvų man labiausiai trūko žodžių: „Algiuk, mes tave labai mylime“. Jie mylėjo mane, aš tą žinau, bet jie niekada to nepasakė žodžiais. Jie įsivaizdavo, galvojo, kad užtenka rūpintis, sakydavo – mes didžiuojamės, džiaugiamės, kad gerai mokaisi, kad tau sekasi. Labiausiai trūko tiesiog paprastų žodžių – Algiuk, mylim tave“, – atvirauja A. Kriščiūnas.

Būdama paaugle Veronika pasakoja jautusi didelę atskirtį tarp vaikų, ir suaugusiųjų. „Paprasčiausias pavyzdys šeimų vakaronės ir pasisėdėjimai, kai vaikų stalas buvo atskirai, kai suaugę kalbėdavo, vaikai turėdavo tylėti, o prie televizoriaus laikas buvo skirstomas į skirtą vaikams, ir suaugusiems. Bendrumo tais laikais buvo mažai, aišku, ir sąlygos kuriomis augome buvo visiškai kitokios nei dauguma vaikų auga dabar“, – pasakoja Veronika Montvydienė

Pasak moters, tėvai buvo tie žmonės, kurie palaikė ją per visus jos grandiozinius projektus. „Jie buvo viena didžiausių atramų tuomet, kai net 11 metų studijavau užsienyje, per visus meistriškumo kursus, stažuotes, ir tik dabar, pati būdama suaugusia, turėdama vaikų suprantu, kad jų tikėjimas, pasitikėjimas buvo mano „super“ galia, leidusi klysti, bandyti, ir kurti“, – pasakoja I. Dudaitė – Radžiūnė.