Nuo minkštų žaislų gamybos ir liaudies šokių bei dainų – iki spektaklių ir kelionių į užsienį. Tokias veiklas su vaikais ir vaikams organizuoja Širvintose jau daugiau nei 25 metus veikiantys vaikų dienos centrai. Vieno jų vadovei, tuomet pirmąjį vaikų dienos centrą šiame mieste atidariusiai Elenai Petkūnienei, didžiausia motyvacija tęsti darbus – jiems atsidavęs kolektyvas ir savanoriai, laimingi centrą lankantys vaikai ir į svečius užsukantys jau suaugę centro lankytojai. Daliai jų centras dovanojo pirmas ekskursijas, daliai – padėjo išsaugoti tėvus ir likti bei augti mylinčiose šeimose.
– Nuo ko prasidėjo Jūsų istorija vaikų dienos centre?
Mokiausi pas profesorių Romą Lazutką, baigiau socialinį darbą, skurdo mažinimo programą. Tuo metu dirbau Širvintų savivaldybėje, glaudžiai bendradarbiavome su Vaikų teisių tarnyba, Policijos komisariato nepilnamečių skyriumi. Mačiau ypatingai didelį poreikį vietos, kur vaikai galėtų po pamokų ateiti, saugiai leisti laiką, ruošti pamokas, pavalgyti šilto maisto. Tuo metu skurdas šeimose buvo didelė problema. Tai ir paskatino atidaryti Bagaslaviškio, vėliau – Širvintų vaikų dienos centrą. Abu centrai veikia jau daugiau nei 25 metus.
– Papasakokite apie dieną vaikų dienos centre?
Po pamokų susirinkę vaikai pirmiausia, kaip tikruose namuose, nusiauna batus, nusiplauna rankas. Išalkusius, o dabar, rudenį – sušalusius vedamės sušilti, išgerti arbatos, užkąsti. Tuomet vaikai ruošia pamokas, o po jų laukia įvairūs užsiėmimai. Juos veda ir su vaikais kiekvieną dieną užsiima mūsų centre jau ne vienerius metus dirbančios savanorės. Viena su vaikais gamina minkštus žaislus – centre jos ir vaikų sukurtos raganos užima visą atskirą patalpą. Kita mokina vaikus austi bei liaudies dainų, žaidimų, šokių. Tikrai ne visi vaikai geba gerai dainuoti ar šokti, bet dienos centre kiekvienas turi galimybę tai daryti. Jei mokyklose jų į būrelius dėl gabumų trūkumo nepriima, kritikuoja, čia niekas nėra atstumiamas. O kai pagiri, paskatini vaiką – jam iš karto geriau sekasi, įsidrąsina, pasitempia, yra patenkintas.
– Kas Jums yra didžiausia motyvacija, atpildas dirbant vaikų dienos centre?
Viena motyvacijų – darbuotojai ir savanoriai. Jie šiame centre dirba nuo pat jo įkūrimo. Jų kartu su vaikais, tėvais sukurti darbai ne tik džiugina, bet ir yra centro pasididžiavimas. Jais mūsų dienos centras ir garsėja. Kai tik yra kokia proga, centro savanorės ir vaikai stato įvairius spektaklius: „Daktaras Aiskauda“, „Zuikis“, „Jonuko liga“, „Katės namai“ ir daug kitų. Spektaklį „Žiurkių gaudytojas“ kūrėme specialiai ruošdamiesi kelionei į Vokietiją. Tai pareikalavo daug pastangų rašant įvairius projektus, ieškant rėmėjų. Vieni jų – Hamelno mieste, kuris garsėja legenda apie žiurkių gaudytojus. Pagal ją kiekvieną sekmadienį mieste rodomi spektakliai. Kai Hamelnas šventė 200 metų jubiliejų, pakvietė mus atvykti ir parodyti spektaklį. Ne tik spektaklį statėme su vaikais ir tėvais, bet ir drabužius siuvomės, ir vokiečių liaudies dainas mokėmės. Nukeliavus į Vokietiją, vaikų laukė ne tik pasirodymas, bet ir pažintis su miestu, kita kultūra, tradicijomis, apsilankymas zoologijos sode, įvairios ekskursijos, pažintys.
Su dienos centro pastatytais spektakliais ir lietuvių liaudies dainomis taip pat lankėmės Belgijoje, kur mus pakvietė vietos lietuvių bendruomenė. Spektaklius rodėme Vilniuje, Rotušės aikštėje, Marijampolėje, Anykščiuose, Ukmergėje ir, žinoma, Širvintose.
Be abejo, taip pat motyvuoja ir džiugina laimingi vaikai. Kai jie nori ateiti, dalyvauti, važiuoti, nori užsiimti įvairiomis veiklomis. Taip pat, kai jau mokyklas baigę ir mūsų dienos centrą lankę vaikai ateina mūsų aplankyti. Malonu, kai vertina, prisimena, kaip dienos centre buvo gera, jog čia patyrė daug gerų ir prasmingų akimirkų. Dalis vaikų į pirmąsias gyvenime ekskursijas ir vyko lankydami mūsų dienos centrą.
– Sunkiausi momentai, kuriuos teko išgyventi vadovaujant vaikų dienos centrui?
Vaikų dienos centras – lyg tarpinė stotelė, kurioje rūpinamės vaikais, padedame tėvams susitvarkyti su problemomis, kad vaikų iš jų nepaimtų. Vis tik, yra tekę vežti vaikus į globos namus. Tuomet buvo sunkiausia. Dvi seserys atsinešė į dienos centrą rūbelius iš namų ir sako: „Išvežkite, nebeisime namo“. Tuomet tarėmės su Vaikų teisėmis ir kad nebūtų taip graudu – vežiau savo automobiliu. Vėliau mergaičių tėvai, su kuriais daug dirbome, susitvarkė. Dabar tos merginos jau turi savo vaikus, sukūrusios stiprias šeimas.
– Labiausiai įsiminusi vaiko, šeimos istorija?
Su viena šeima dirbame jau 25 metus. Šeimoje auga aštuoni vaikai. Nors vaikų dienos centro nelanko, su jais dirbame epizodiškai: pasiimame juos į ekskursijas, pakviečiame į šventes. Šeimoje anksčiau buvo sveikatos ir kitokių problemų. Padėjome šeimai kaip galėdamos – organizacija „Gelbėkit vaikus“ ir šulinį iškasė, ir namo priestatą padėjo pastatyti, vandentiekį, vonios kambarį įrengti. Tėvai susitvarkė, prižiūri vaikus, berniukus kasdien veža į futbolo treniruotes. Dabar ši šeima yra pavyzdys visiems.
– Kodėl vaikų dienos centrai svarbūs?
Dienos centrų vaidmuo keičiasi. Anksčiau, kai įsteigėme dienos centrą Širvintose, vaikai į centrą ateidavo, nes namuose neturėjo kompiuterių, neturėjo išmaniųjų telefonų. Tam, kad galėtų pasinaudoti kompiuteriais, būdavo sudaromas grafikas. Tuomet centras buvo būtinybė – daug šeimų skurdo, labai sunkiai vertėsi. Dabar ir sunkiau gyvenančių šeimų vaikai kompiuterius turi namuose. Keitėsi ir šeimų, kurių vaikai lankosi dienos centre, apibūdinimas – nuo „asocialios“, „didelės rizikos“ ir „specialias paslaugas gaunančių“ šeimų iki „probleminių“. Centras parengė ir įgyvendino daug skurdo mažinimo projektų. Dabar vaikų dienos centrai reikalingi tam, kad pasirūpintų vaikų užimtumu, kad vaikai, kurių tėvai daug dirba, yra labai užimti, turėtų, kur saugiai, įdomiai ir prasmingai leisti laiką po pamokų, o ne ieškotų pramogų gatvėse.
– Ką dar norėtumėte nuveikti dienos centre? Kokie artimiausi tikslai?
Dabartinei vaikų kartai reikalingos kitokios pramogos ir veiklos nei anksčiau. Mums dar pavyksta vaikus sudominti liaudies šokiais – mergaitės, lankančios centrą, pačios klausia, ar gali apsivilkti tautinius rūbus. Dalis mergaičių labai įsitraukusios šoka ir romų šokius – kartą per savaitę į centrą atvyksta jų mokanti savanorė iš Vilniaus. Kai tik galime, vežame vaikus į sostinę, įvairias edukacines programas. Vis tik, labai norėčiau kiek perorganizuoti centro veiklą ir paversti jį užimtumo centru. Juk tėvai negali palikti vienų vaikų namuose iki 14 metų amžiaus, o centro patalpos erdvios, vietos yra. Dabar centrą lanko beveik 20 vaikų, o galėtų daug didesnis skaičius ir mažėtų socialinė atskirtis.
Artėjant Pyragų dienai, kurią „Gelbėkit vaikus“ kviečia švęsti kepant pyragus, vaišinant kolegas ir drauge aukojant organizacijai – Širvintų dienos centro vadovė Elena dalinasi švenčių proga dienos centro vaikams ir svečiams kepamo pyrago receptu.
VARŠKĖS PYRAGAS
Ingredientai pagrindui:
Kiaušinių tryniai – 3 vnt.
Sviestas – 100 g
Cukrus – 100 g
Miltai – 250 g
Kepimo milteliai – 1 a. š.
Vanilinis cukrus – 1 pak.
Ingredientai varškei:
Riebi varškė – 1 kg
Cukrus – 200 g
Kiaušinių tryniai – 5 vnt.
Sviestas – 200 g
Grietinėlė – 100 g
Miltai – 2-3 šaukštai
Vanilinis cukrus – 1 pak.
Kiaušinių baltymai – 5 vnt.
Gaminimas:
1. Visus, pagrindui skirtus, ingredientus ištriname iki purumo, sumaišome ir sudedame į apvalią, 27 cm skersmens, skardą.
2. Varškę sutriname trintuvu.
3. Grietinėlę išplakame iki putų.
4. Kiaušinių baltymus išplakame iki putų.
5. Viską išsukame iki purumo.
6. Sudedame varškę ir vėl išsukame.
7. Po truputi sudedame kiaušinių baltymus ir supilame ant pagrindo.
8. Kepame 1 val. 30 min. iki 170-175 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.
Skanaus!
