Innos kelias į Lietuvą ir gyvenimas mūsų šalyje prasidėjo kaip ir daugelio ukrainiečių, bėgusių nuo gimtojoje šalyje pradėto karo. Vis tik moteriai prireikė išskirtinio ryžto ir drąsos į kelionę leistis su penkiais vaikais, kurių mažiausiai buvo treji metai, o vidurinysis sūnus serga cerebriniu paralyžiumi. Savanoriams pasiūlius vykti į Lietuvą, Inna tik tuomet išsiaiškino, kad Lietuva ir Latvija – tai dvi atskiros valstybės, o atvykusi į Vilnių ir apgyvendinta avarinės būklės bendrabutyje – nesuabejojo prašyti geresnio būsto šeimai: laiškus išsiuntė visiems Seimo nariams. Patekusi į situaciją, kai turėjo kreiptis finansinės paramos, Inna ne tik išmoko taupyti, bet ir prisiminė savo seniai išmoktą amatą.
Sužinojo, kad Lietuva ir Latvija – dvi atskiros valstybės
„Vyras ryte pažadino ir sako: „Kelkis – karas prasidėjo!“. Aš nepatikėjau – galvoju, jam protas susimaišė. Leisk dar pamiegoti, nes 10 val. turiu būti darbe. O jis kartoja: „Karas prasidėjo“. Tuomet suskubau tikrinti socialinius tinklus, pamačiau, kad dega Kyjivas. Nors pas mus, Zaporožėje, dar parą laiko ramu buvo, bet jau pačią pirmą dieną didžioji dalis klienčių – turėjau savo nedidelį masažo saloną – vizitus atšaukė“, – daugiau nei 2 metų senumo įvykius prisimena ukrainietė Inna. Miestą okupavę rusai liepė atlaisvinti masažo saloną. Vyras iš karto ragino žmoną su vaikais išvykti iš miesto, bet Inna iš pradžių atsisakė. Vis tik, kai naktį paskambino vyro brolis ir pasakė, jog rusai užėmė atominę elektrinę, Inna apsisprendė išvažiuoti ir išvežti vaikus.
Kartu pakvietusi vykti bendradarbę su dukra, Inna pirmiausia nuvyko į Lvivą, iš ten – į Rakovo miestą, esantį netoli sienos su Rumunija – jei situacija pablogės, galės greitai pereiti. „Pradėjome ieškoti, kur apsistoti. Supratome, kad turimų pinigų užteks tik gyvenamosios vietos nuomai, o miestas mažas, bėgančių nuo karo daug, bus sunku rasti darbą. Kai paskambino savanoris ir pasiteiravo, ar radome, kur apsistoti, pasakiau, kad radome, bet čia bus sunku – turiu išlaikyti 5 vaikus. Tuomet jis paklausė, ar vykčiau į Lietuvą. Ėmiau internete naršyti, kur yra Lietuva – sužinojau, kad Lietuva ir Latvija – dvi atskiros valstybės“, – prisipažįsta Inna. Tuo pačiu Inna išsiaiškino, kad Lietuvoje įmanoma susikalbėti rusiškai. – „Juk karas po kelių dienų baigsis, o kada dar nuvyksime į užsienį, jei ne dabar – pasakiau savo kolegei. Taigi, išvykome į Lietuvą.“
Tik atvykusi gavo viską, kad galėtų išleisti vaikus į mokyklą
Innos ir jos vaikų kelionė Lietuvą nebuvo lengva. Traukinio vagone važiavo po 24 žmones. Pakeliui baigėsi geriamas vanduo. „Kai atvykome į ukrainiečių registracijos centrą Vilniuje, Minties gatvėje, mano mažiausios dukters Ievos – tuo metu jai buvo 3 metukai – burna buvo pilkos spalvos. Niekada anksčiau nieko panašaus neteko matyti. Buvau pasiruošusi spjauti jai į burną ir bent taip suvilgyti, bet buvau taip pat ištroškusi ir dehidratavusi. Registracijos centre, pamačiusi buteliukus su vandeniu, dukrytė paklausė, ar gali vieną pasiimti su savimi. Raminau, kad daugiau vandens nebepritrūksime, bet ji buvo taip išsigandusi ir pergyveno, kad vėl neturėsime ko gerti“, – sukrėtusią patirtį prisimena Inna.
Registracijos centre tuo metu atvykusiems ukrainiečiams pagalbą teikė įvairios organizacijos, viena jų – „Gelbėkit vaikus“, kurios atstovė paragino kreiptis, jei tik reikės kokios pagalbos. Po to, kai Inna su šeima buvo apgyvendinta bendrabutyje ir vaikai pradėjo lankyti mokyklą bei darželį, ukrainietė susisiekė su organizacijos atstove. Atvykusi Inna užpildė anketą ir čia pat gavo kuprines vaikams, pilnas kanceliarinių reikmenų: „Galėjau iš karto leisti vaikus į mokyklą. Taip pat turėjau galimybę pasiimti buitinės chemijos ir higienos prekių, striukę jauniausiam sūnui bei batus vyriausiajam – nors tuo metu jam nebuvo 18-os, jis nešiojo 45 dydžio batus.“
Laišką su prašymu išsiuntė visiems Seimo nariams
Tik atvykus į Lietuvą ir užsiregistravus, Innai ėmė skambinti padėti norintys žmonės. Vieni jų, pavyzdžiui, visai dienai pasiėmė visus penkis Innos vaikus papramogauti vandens parke. Tarp skambinusiųjų buvo ir labai daug Innai bei jos šeimai padėjusi Rita. Pirmiausia ji pakvietė Inną susitikti prekybos centre bei buvo pasiruošusi nupirkti viską, ko ukrainietei reikia. Tiesa, tuo metu Inna net nebežinojo, ko jai reikia. Tik ne per seniausiai Inna pati pirmą kartą Lietuvoje pirko kruopas – jų ir kitų maisto produktų paramos buvo gavusi tiek, kad ilgai užteko ir kariaujantiems į Ukrainą išsiuntė. Vėliau Rita buvo ta, kuri padėjo pasirūpinti baldais savivaldybės Innos šeimai skirtame bute.
Bendrabutis, kuriame Inna pirmiausia apsigyveno su vaikais, buvo avarinės būklės – elektros nebuvo. Apšvietimui gyventojai jungė laidus iš gretimos laiptinės – prailgintuvai veikdavo ilgiausiai dvi dienas. Inna parašė prašymą savivaldybei skirti jai būstą: „Parašiusi prašymą, nesėdėjau rankų sudėjusi – parašiau laišką, atsidariau Seimo interneto svetainę ir išsiunčiau jį visiems parlamento nariams. Penktą dieną po laiško išsiuntimo sulaukiau skambučio. Kitame laido gale vyras pranešė, jog rado man du butus – keturių ir trijų kambarių. Klausiu, kiek kainuoja nuoma. 69 eurus – atsako. Padedu ragelį ir tik po kurio laiko susivokiu, kad taip negali būti. Perskambinu. Pasirodo iš tiesų kaina tokia.“
Sūnus vasarą du kartus vyko į reabilitaciją – po to nei karto nebuvo taip, kad nevaikščiotų
„Nuėjau buto apžiūrėti. Jis naujai suremontuotas, bet visiškai be baldų. Stoviu ir verkiu. Atlydėjęs vyras sako, jog turėčiau džiaugtis – kiti tokio buto visą gyvenimą laukia. Jis taip pat nurodė kontaktus, soc. tinklų grupes, kuriose galima nebrangiai įsigyti ar net už dyką gauti baldų. Po kelių savaičių jis pats įrengė dvi spintas, virtuvę, dovanojo televizorių. Tą patį vakarą Innai paskambino minėta moteris Rita ir kai išgirdo naujieną apie rastą butą, pakvietė susitikti jau naujuose namuose. „Bet bute nėra baldų, nieko nėra – sakau Ritai. Į naują butą ji atnešė virdulį ir kavos puodelius. O kitą dieną nuėjusi į darbą papasakojo apie mano situaciją ir labai daug man kuo padėjo“, – pasakoja Inna.
Dar kartą, užpernai gruodį, Innai padėjo ir organizacija „Gelbėkit vaikus“. „Kažkas atsiuntė nuorodą, kad, jei reikia, galiu kreiptis pagalbos į šią organizaciją. Užpildžiau anketą, gavau paramą. Ją panaudojau negalią turinčio sūnaus reabilitacijai, kurioje per metus jis lankėsi net du kartus. Nuo to laiko sūnus nei kartą nebuvo išėjęs iš remisijos, nebuvo taip, kad nevaikščiotų, kaip buvo atsitikę, kai tik atvykome į Lietuvą. Jis serga cerebriniu paralyžiumi ir, kai daug nervinasi, tiesiog nustoja vaikščioti, net nebegali atsistoti. O Lietuvoje jo naudojamų įprastų vaistų nėra. Kai sūnui pablogėjo jau atvažiavus į Lietuvą, vaistus per sieną perdavė mama – prašė, verkė, bet pavyko sutarti, kad pasieniečiai leistų perduoti vaistus“, – pasakoja Inna.
Prisiminė seniai įgytą amatą, ėmė taupyti
Tam, kad galėtų tinkamai pasirūpinti visais savo vaikais, Inna tik atvykusi į Lietuvą įsidarbino valytoja – tvarkė sporto klubą. Vėliau dirbo pagal specialybę – masažuotoja, o dar vėliau – prisiminė savo prieš daug metų įgytą manikiūrininkės amatą. „Nors bijojau dirbti su nagų freza, bičiulė labai skatino – atvežė man dėžutę plastmasinių kiaušinių ir liepė dildyti. Jie visi sprogo“, – juokiasi Inna. Vėliau įsigijusi savo įrangą, Inna dildė viską – lentas, šakas ir netrukus įsidarbino nagų meistre salone Riešėje. „Esu labai patenkinta darbu. Dirbu trumpą, ilgą savaites. Taip dirbant ir mažuosius iš darželio pavyksta laiku pasiimti, ir papildomai namie užsidirbti“, – sako Inna.
Papildomo darbo ji ėmėsi po to, kai teko dar kelis kartus kreiptis finansinės pagalbos į organizaciją „Gelbėkit vaikus“. „Atsipalaidavau, neapskaičiavau ir pritrūkau pinigų tvarkant vaikų dokumentus. Suprantu, kad gyvendama Lietuvoje jau dvejus metus, turėčiau sugebėti ne tik užsidirbti, bet ir susitaupyti, bet vaikams visada sunku atsakyti – nemoku jiems pasakyti „ne“, kai ko prašo“, – atvira Inna. Trečia kartą finansinės paramos į organizacija ji kreipėsi, kai pritrūko pinigų nuomai
bei komunalinėms paslaugoms ir sulaukė laiško iš antstolio. „Pasidarė baisu. Gavusi paramą ir išmokėjusi skolas, pradėjau taupyti. Nustojau pirkti nebūtinus daiktus, daugiau dirbu – priimu klientus ir namuose, stengiuosi niekada neatsakyti“, – apie svarbius pokyčius pasakoja Inna.
Svajoja įsigyti butą ir atidaryti grožio saloną
Darbu grožio salone labai patenkinta Inna svajoja tokį atidaryti ir pati. „Manau, visai įmanoma užsidirbti pinigų, Visagine nusipirkti butą ir atidaryti nedidelį grožio saloną. Girdžiu sakant, jog Visaginas mažas, mirštantis miestas, tačiau ir jame gyvena žmonės, kurie rūpinasi savo grožiu, sveikata. Lietuvoje grožio paslaugos visur populiarios, nes jūs rūpinatės savimi. Priešingai nei Ukrainoje, kur manikiūrą moterys darosi tik dėl grožio – čia tiek moterys, tiek vyrai rūpinasi savo sveikata“, – planais dalinasi Inna. – „O vaikams, kaip jie sako, nėra skirtumo, kur gyventi. Ir mes tikrai negalvojame apie grįžimą į Ukrainą. Visų pirmą nėra kur – namas, kuriame mūsų butas, sugriuvo, kai į jį pataikė raketa. Ji nesprogo, bet namas griuvo.“
Ina taip pat neslepia, jog Ukrainoje neturėjo galimybių gyventi taip, kaip dabar gyvena Lietuvoje. „Buvau įmonės savininkė, dirbau daug – nuo 7:30 val. ryto iki 22 val. Vis tik, aš negalėjau sau, pavyzdžiui, leisti žiemą nusipirkti braškių, šaldytuve ne visada rasdavai gero sūrio, taip pat neturėjome galimybių naudotis kokybiškomis medicinos paslaugomis, nors ir už pinigus“, – prisimena Inna. Čia ji be baimės išleidžia vaikus pasivaikščioti, nesijaudina, kad jiems kas nutiks. Ją taip pat džiugina mokinių ir mokytojų santykiai mokykloje. – „Ukrainoje negalią turintis sūnus iš viso neturėjo draugų. Jam suka kojas ir jis negali sėdėti, tačiau jis normalus vaikas. Aš jam visada tai kartojau, bet tuo pačiu Ukrainoje labai gajus požiūris, jog negali išsišokti, atrodyti iššaukiančiai kitaip, nesvarbu, kaip jautiesi viduje. Čia jis vaikšto kaip išprotėjęs – plačiomis kelnėmis, batais ant aukštos platformos, plaukus dažo balta spalva. Nepaisant išskirtinės išvaizdos, jis čia jaučiasi gerai. Vaikams čia lengviau, man čia lengviau.“
