Baisus likimus žalojantis karas Ukrainoje tęsiasi jau trejus metus. Ukrainiečiai vis dar plūsta į Lietuvą ieškodami saugumo ir pagalbos. Aštuoniolikmetės Oleksandros šeima, išsigandusi daugybės tankų ir karinių dalinių, kuriuos matė pro savo namų langus, nusprendė vykti pas Lietuvoje dirbusį tėvą. Olgą su dukra Liza išgąsdino siaubingi Bučoje gyvenusios sesers pasakojimai. Lietuvoje įsikūrusioms ukrainietėms prireikė psichologų pagalbos, tačiau jos pamažu įgauna pasitikėjimo savimi ir atranda drąsos siekti svajonių.
Nuo karinio konflikto Ukrainoje 2022 m. vasario mėn. pradžios iki dabar Lietuvoje buvo užregistruota daugiau kaip 93 tūkst. ukrainiečių pabėgėlių, iš kurių – daugiau kaip 27 tūkst. vaikų. 2024 m. į Lietuvą naujai atvyko daugiau kaip 10 tūkst. karo pabėgėlių iš Ukrainos.
Organizacija „Gelbėkit vaikus“ pabėgėlių šeimoms su vaikais ir besilaukiančioms moterims teikia humanitarinę pagalbą ir rūpinasi vaikų, tėvų bei globėjų emocine sveikata.
„Pernai „Gelbėkit vaikus“ organizacijos pagalba pasiekė 3423 ukrainiečius, iš kurių – 2702 vaikai. Matome, kad ukrainiečiams labai reikia ne tik finansinės, bet ir psichologinės pagalbos. Pas mus dirbančios dvi ukrainietės psichologės vaikams, tėvams ir besilaukiančioms moterims iš Ukrainos teikia individualias konsultacijas Ukrainos centre arba nuotoliniu būdu“, – sakė organizacijos „Gelbėkit vaikus“ Krizių valdymo skyriaus vadovė Indrė Liaudanskienė.
Išgąsdino pro langus matyti tankai
Neseniai aštuonioliktą gimtadienį atšventusi Oleksandra su mama ir broliais į Lietuvą atvyko 2022 metų kovą. Čia dirbo merginos tėvas.
„Ukrainoje gyvenome labai arti Baltarusijos sienos, ji buvo maždaug už 10 kilometrų. Apylinkėse matėme daug tankų, o netoliese buvo dislokuota daug karinių struktūrų. Nusprendėme išvykti, nes mano broliams ir visiems mums buvo baisu.
Kai turėjome išvykti, man buvo liūdna. Galvojau, pasiliksiu mėnesį ar du, o paskui grįšiu į Ukrainą, nors nė karto taip ir negrįžau. Nei mama, nei tėtis nuo to laiko negrįžo į Ukrainą“, – pasakoja mergina.
Kankino nerimas
Lietuvoje Oleksandra greitai pradėjo lankyti mokyklą, paskui įstojo į universitetą studijuoti finansų. Merginą nuo vaikystės kamavo nerimas, o prasidėjus karui jis vis stiprėjo. Ji bijojo susitikti su naujais žmonėmis ar dėvėti drabužius, kurie ją išskirtų iš minios. Mokykloje bendraamžiai iš jos tyčiodavosi, todėl daug laiko mergina praleisdavo viena.
Atvykusi į Lietuvą Oleksandra ieškojo psichologinės pagalbos. Jos mama organizacijos „Gelbėkit vaikus“ interneto svetainėje rado informacijos apie nemokamai teikiamą psichologinę pagalbą ukrainiečiams.
Dabar, po metus trukusių „Gelbėkit vaikus“ psichologės konsultacijų, ji jaučiasi drąsesnė ir labiau pasitiki savimi. Mergina tikina, kad jaučiasi „lengvesnė“, nebijo susitikti su naujais žmonėmis ir užmegzti draugystės. Oleksandra susirado draugų Lietuvoje ir nebebijo rengtis taip, kaip nori.
„Paprastai nerimas tik auga, didėja ir savaime neišnyksta. Visiems, patiriantiems nerimą, patarčiau: jei nenorite kentėti dar labiau, nes ateis akimirka, kai nebegalėsite ištverti, pradėkite domėtis ir bandykite sau padėti“, – sako Oleksandra.
Mergina tikina, kad Lietuvoje gyventi jai patinka. „Žmonės čia atrodo ramūs. Sakoma, kad lietuviai nesišypso ir nerodo emocijų, bet man tai patogu – čia ramu. Lietuviai labai ramūs ir tylūs, ir man tai patinka“, – sako ukrainietė.
Gąsdino sesers pasakojimai iš Bučos
13-metė Liza su mama Olga į Lietuvą atvyko prieš beveik trejus metus.
„Ukrainoje gyvenome Kryvyj Riho mieste. Apie karą, visą chaosą, apšaudymus ir bombardavimus sužinojau bendraudama su seserimi. Ji gyveno Bučoje. Sesuo slėpėsi automobilių stovėjimo aikštelėje, mes nuolat palaikėme ryšį, palaikėme viena kitą. Labai išsigandau ir nusprendžiau išvykti“, – pasakoja Olga.
Šeima iš pradžių iš organizacijos „Gelbėkit vaikus“ gavo maisto ir higienos priemonių, o vėliau ukrainiečiams buvo suteikta ir psichosocialinė pagalba, mat Marija turi specialiųjų poreikių ir Ukrainoje mokėsi pagal specialią programą.
„Dvejus su puse metus lankėmės pas psichologę. Šios konsultacijos buvo labai naudingos. Anksčiau dukra niekur neidavo viena, visur turėdavome ją lydėti. Dabar ji gali savarankiškai keliauti viešuoju transportu. Ji žino kelią į mokyklą, Ukrainos centrą ir namus. Ir tai – svarbus pasiekimas“, – pasakoja Olga.
Svajoja dirbti akušere
Pati moteris šiuo metu dirba socialine darbuotoja, rūpinasi pagyvenusiais žmonėmis, nors pagal išsilavinimą yra akušerė. Ukrainoje pagal specialybę ji dirbo 24 metus.
„Dabar mokausi lietuvių kalbos. Jau suprantu, ką man sako žmonės, bet vis dar sunku tinkamai atsakyti lietuviškai. Vis dėlto mano diplomas buvo pripažintas. Akušerių atlyginimai Lietuvoje yra geri. Tikiu, kad šiek tiek pasistengusi galėsiu grįžti prie savo profesijos“, – ateities planais dalijasi ukrainietė.