Net ne iki galo supratusi, kas yra savanorystė, Irena Daubarienė iš karto tapo dviejų vaikų dienos centrų vadove. Mažeikiuose kaip tik buvo uždaryta pradinė mokykla, kurioje Irena dirbo, o ir ankstesni jos darbai buvo su vaikais. Nors buvo labai nedrąsu, Irena prieš daugiau nei 13 metų ėmėsi naujų pareigų ir atidarė trečiąjį vaikų dienos centrą savo gimtuosiuose Pikeliuose. Dienos centras – namai ne tik vaikams, bet ir Irenai – būna vakarų, kai nenori palikti darbo. Nors sako esanti griežta, vaikai Irenai papasakoja didžiausias paslaptis ir ji svajoja apie dar vieno vaikų dienos centro atidarymą, kad tik vaikai būtų užimti – nesibastytų ir nesėdėtų vien prie ekranų.
– Nuo ko prasidėjo Jūsų istorija vaikų dienos centre?
Mažeikiuose dirbau mokykloje direktore ūkio reikalams. Šalia mokyklos jau buvo įkurtas „Gelbėkit vaikus“ dienos centras ir vis pasitaikydavo bendrų reikalų – užsukdavau pasiteirauti, ar viskas gerai, ar nieko netrūksta. Taip po kelių apsilankymų kolegė, dirbusi vaikų dienos centre, klausia: „Ar norėtumei savanoriauti?“ Pradžioje net nelabai žinojau, ką reiškia žodis „savanoriauti“. Užsukau kitą kartą ir ji man: „Užrašiau tave į savanorius.“ Taip ir atsidūriau vaikų dienos centre. Po kurio laiko minėtai kolegei teko keisti gyvenamąją vietą. Ji vėl pasikvietė mane. Tuo metu kaip tik uždarė pradinę mokyklą, kurioje dirbau, o vaikų dienos centras jau buvo persikėlęs į dabartines, mokyklos, patalpas. Kolegė man pasiūlė perimti vadovavimą – sakė: „Tu čia tinki, su vaikais moki ir patinka dirbti“. Aš iš tiesų labai myliu vaikus: anksčiau vaikų darželyje dirbau, vėliau – mokykloje. Dar ir šiandien vaikai, su kuriais dirbau, susitikę sveikinasi. Visas gyvenimas susijęs su vaikais. Kadangi kolegė buvo gan atkakli, sutikau – atėjau dirbti, mane išrinko „Gelbėkit vaikus“ Mažeikių padalinio vadove.
Tuo metu „Gelbėkit vaikus“ dienos centrai veikė Mažeikiuose ir Ukrinuose. Trečiąjį atidarėme Pikeliuose, kai ten uždarė dešimtmetę mokyklą. Pikeliuose gimiau ir augau, todėl kai administracijos vadovė, pasikvietusi, gan griežtai pasakė, jog privalau čia atidaryti trečiąjį vaikų dienos centrą, sutikau. Pradžioje buvo labai sunku – uždarius mokyklą, patalpos nebuvo šildomos, kūrenome krosnis. Savivaldybė daug padėjo – suremontavo patalpas. Jos nėra erdvios, bet tvarkingos, gražios, svarbiausia – turime virtuvę. Centrą lanko 15 vaikų.
Vėliau išplėtėme dienos centro Mažeikiuose patalpas – norėjosi daugiau erdvės vaikams, jų veikloms. Šį dienos centrą lanko 20 vaikų. Ukrinuose taip pat persikėlėm į naujas erdves kultūros namuose. Ten vaikams – rojus: turime ir savo patalpas, ir bendromis kultūros namų patalpomis galime naudotis. Centrą lanko 15 Ukrinų kaimo vaikų.
– Papasakokite apie dieną vaikų dienos centre?
Vaikai į dienos centrą ateina tiesiai iš mokyklos ir pirmiausia užsiima pamokų ruoša. Padarome pamokėlės – leidžiamės į dienos veiklą. Pavyzdžiui, antradieniais turime dailės pamokas. Iš pradžių vaikai nelabai norėjo, reikėjo pasistengti, kad priimtų dailės mokytoją, bet vėliau labai pamėgo ir labai laukia. Kiek vėliau, pasikeitus mokytojai, dar labiau įsitraukė berniukai – piešti jie nelabai mėgsta, bet mielai konstruoja, meistrauja. Kiekvieną penktadienį mūsų dienos centre lankosi savanoriai iš „Carito“ organizacijos. Su jais vaikai taip pat užsiima įvairiausia veikla – kartu siuva, mezga, karpo. Užimtumo vaikams netrūksta.
Taip pat labai daug keliaujame. Visi trys vaikų dienos centrai kartu vykstame į ekskursijas, kiekvieną vasarą – į stovyklą. Ir patys sulaukiame svečių. Prieš šventes mus aplanko mūsų nuolatiniai rėmėjai. Padengiame stalą, pasiruošiame ir parodome spektaklį. Šiais metais taip pat esame jį suplanavę, net pasikvietėme pagalbos iš išorės, kad padėtų spektaklį pastatyti. Per šias šventes noriu pirmą kartą į dienos centrą pakviesti visus mūsų draugus ir rėmėjus.
– Kas Jums yra didžiausia motyvacija, atpildas dirbant vaikų dienos centre?
Didžiausias atpildas – vaikų šypsena, kai žinau, kad jie laimingi, kad jie linksmai leidžia laiką, kai daug sužino, pamato. Esu be galo laiminga, kad galiu prisidėti prie to, jog vaikai nesibasto gatvėse. Mažeikiuose tokių vaikų tikrai yra ir aš labai norėčiau, kad dienos centrų mieste ir rajone būtų dar daugiau.
– Sunkiausi momentai, kuriuos teko išgyventi vadovaujant vaikų dienos centrui?
Sunkiausia buvo pati pradžia, kai turėjome spręsti, nuo ko pradėti. Šiame, Mažeikių, vaikų dienos centre buvo labai šalta. Kai kreipėmės pagalbos į savivaldybę, pasiūlė užsikamšyti langus. O kai susisiekiau su „Gelbėkit vaikus“ – nekilo jokių klausimų. Iš karto langus sudėjo. Taip pat gavome finansavimą grindų medžiagoms. Į remonto darbus įsitraukė visa šeima – vyras, duktė, seserys. Ir draugus kvietėmės. Juk darbo jėga daugiausia kainuoja. Ir įveikėme. Sutvarkėme klasę, vėliau – virtuvę.
Dabar vaikų dienos centras – antri namai ne tik vaikams, bet ir man. Atvažiuoju 8 val. ryto ir būnu iki vakaro. Ir vaikai, ir aš čia galėtume dar ilgiau būti. Kartais vakarais net nenoriu namo.
– Labiausiai įsiminusi vaiko/šeimos istorija?
Centrą lankė dvi mergaitės, seserys. Jos suaugo. Centrą ėmė lankyti dar trys tos pačios šeimos vaikai. Vieną dieną skambina jų mama ir sako: „Vadove, sudegiau. Namai sudegė!“ Rankos nusviro. Kaip? Ji buvo išėjusi su vaikais ir vyras padegė namus. Viskas sudegė. Viskas. Artėjo šventės. Rašau laišką „Gelbėkit vaikus“ organizacijos vadovei. Sulaukėme palaikymo. Įrengėme šeimai būstą – langus sudėjome, baldus nupirkome, iš rėmėjų gavome šaldytuvą. Buvau labai laiminga, kad galėjome padėti. Mama vėliau atnešė padėką – ją iki šiol dienos centre turime. O po kurio laiko sužinojau, kad vaikus iš mamos atėmė. Ji pati išdrįso, paskambino ir prisipažino, jog nebeturi vaikų. Visus tris atėmė. Deja, bet vaikų ji jau neatgaus. Vaikai auga pas globėjus.
– Kodėl vaikų dienos centrai svarbūs?
Dienos centrai tikrai reikalingi. Vaikams čia kaip antri namai. Jie ir savo rūpesčius čia išsipasakoja. Mes susėdame ant grindų ir pasikalbame. Ir vaikai atsiveria. Pavyzdžiui, vienoje šeimoje vaikus augina tėtis. Mama juos taip pat kartais pasiima. Nors detalių nežinau, kas įvyko šeimoje, bet vaikai ateina ir man pasipasakoja – sutariame, jog tai liks paslaptyje. Taip pat vaikai ateina ir prisipažįsta, jei centre pasitaiko vagystė. Nuolat jiems kartoju: nemeluokite – melo kojos trumpos. Centre įrengta stebėjimo kamera. Vaikai supranta, kada pasielgia negerai. Atsiprašo. Juk jie – vaikai, gali klysti.
– Ką dar norėtumėte nuveikti kaip šio dienos centro vadovė? Kokie artimiausi tikslai?
Suprantu, kad turėsiu palikti darbą, užleisti vietą jaunesnei kartai. Vis tik dar prašau dievulio jėgų, nes labai noriu dar vieną vaikų dienos centrą įkurti Tirkšliuose. Ten jo labai reikia. Vaikų ten labai daug. Jie būtų užimti, o dabar bastosi, prie kompiuterių sėdi. O aš šiuo klausimu pakankamai griežta. Yra laikas, kai galima prie kompiuterio sėdėti, bet ir yra laikas, kai būtina užsiimti kita veikla. Ir vaikai klauso.
Artėjant Pyragų dienai „Gelbėkit vaikus“ padaliniui Mažeikiuose vadovaujanti Irena dalinasi kepinio receptu. Daugiau vaikų dienos centrų kolektyvų kepamų pyragų receptų organizacija skelbia „Facebook“ paskyroje ir kviečia Pyragų dieną švęsti kepant pyragus, vaišinant kolegas ir drauge aukojant organizacijos dienos centrams – juos lankančių vaikų užimtumui ir turiningam laisvalaikiui.
VARŠKĖS PYRAGAS SU ABRIKOSŲ UOGIENE
Ingredientai:
Kiaušinių – 6 vnt.
Sviesto – 180 g
Miltų – 280 g
Cukraus – 150 g
Varškės (9%) – 0,5 kg
Vanilinio cukraus – žiupsnelio
Druskos – žiupsnelio
Grietinės – 2 v. š.
Gaminimas
1. Tris kiaušinius ir 5 v. šaukštus cukraus gerai išplakame. Dedame miltus, vanilinį cukrų, druską, sutarkuotą sviestą ir viską gerai išminkome.
2. Varškę sutriname trintuvu. Į varškę sudedame kiaušinių plakinį, grietinę, vanilinį cukrų ir dar truputį paplakame.
3. Pasiruošiame skardą – ištepame su sviestu. Į ją dedame sluoksnį išminkytos tešlos, paskui varškę, ant varškės tepame abrikosų uogienę
4. Dedame į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame 1 val.
Skanaus!
