Nuo pat karo Ukrainoje pradžios, Černigove gyvenusios Oleksandros draugai ir bičiuliai ragino ją palikti be perstojo atakuojamą miestą. Dar 2014 m. prisijungusi prie tautiečiams Rytų Ukrainoje padėjusios organizacijos, ukrainietė griežtai atsisakė išvykti iš gimto miesto, nors jame visko neteko. Tik tuomet, kai tarp gelbėjamų sužeistųjų pamatė vaikus, ji paliko Ukrainą, nes suprato – turi apsaugoti dukrą. Atvykusi į Lietuvą, moteris toliau padeda tautiečių vaikams – dirba psichologe „Gelbėkit vaikus“ dienos centre Klaipėdoje, kurį šiuo metu lanko 25 vaikai iš Ukrainos.
Ukrainoje mokė gyventojus, kaip organizuoti buitį slėptuvėse
„Per pirmąjį, 2014 m., karą buvau visuomeninės organizacijos, padėjusios Rytų Ukrainos žmonėms, vadovo padėjėja. Organizavome sužeistųjų išvežimą, teikėme ten likusiems būtiną humanitarinę pagalbą. Rusijai užpuolus Ukrainą š.m. vasario 24 d., įgytos žinios ir įgūdžiai akimirksniu sugrįžo. Iš karto kreipiausi į karininkus, kuriuos pažinojau, ir nedelsiant ėmėmės veiksmų – nenutrūkstamai plaukė informacija, kur reikia padėti žmonėms evakuotis, kur aprūpinti būtiniausiais daiktais, pasirūpinti likusiais vaikais“, – pasakoja Oleksandra. Pasak jos, apimti paniškos baimės gyventojai jau neatskirdavo, kur svetimi, kur savi kareiviai. – „Karininkai mus nuveždavo į vietą, mes rasdavome žmones rūsiuose, kuriuose slėpėsi ir iš kurių bijodavo išlįsti, bei padėdavome juos evakuoti.“
Trumpesniu vardu Saša vadinama Oleksandra taip pat mokė Černigove likusius gyventojus, kaip organizuoti buitį slėptuvėse: „Žmonės karui nebuvo pasiruošę, nežinojo, ką ir kaip turi daryti. Padėjome ir mokinome, kaip jie turi elgtis: kad privalo būti kartu, kada turi gesinti šviesas, kuriuo laiku važinėja patruliai, kur ir kaip turi laikyti daiktus, maistą ir t.t.“. Oleksandra sako būdama ten, Ukrainoje, tiksliai žinojo, ką turi daryti: „Ten man viskas buvo aišku, o ką darysiu palikusi šalį, nežinojau, bet kai jau pradedi vežti sužeistus vaikus, pradedi galvoti apie savo vaiko saugumą. Mane tiesiog privertė – draugai, kolegos primygtinai kartojo, kad turiu išvažiuoti ir gelbėti vaiką.“
Atvedusi dukrą į vaikų dienos centrą – jame rado darbą
„Kai draugė, tuo metu jau buvusi Lietuvoje, padėjo ir suorganizavo savanorius, kurie mus išvežtų iš Kyjivo, greitai susiruošėme – susipakavome vieną lagaminą, nes daugiau daiktų neliko. Sunkiai, bet radome, kas mus su dukra nuveš iki Kyjivo – iki jo kelionė iš Černigovo truko 7 val., nors paprastai reikėdavo tik 1,5 val. Pakeliui reikėjo saugotis sprogmenų, vaikus pykino, bijojome, kad užpuls. Kyjive mus sutiko ir nakčiai priėmė mano buvusi vadovė. Iš ten į Lietuvą kelionė buvo paprasta: savanoriai mus tiesiog su tuo vieninteliu lagaminu „pakrovė“ į autobusą ir atsivežė į Lietuvą“, – prisimena Oleksandra.
Jau trečią dieną po atvykimo į Klaipėdą, psichologės išsilavinimą turinti ir Ukrainoje iki tol verslo trenere dirbusi Oleksandra, pradėjo lankyti Užimtumo tarnybos organizuojamus socialinio darbuotojo padėjėjos kursus. Besimokydama moteris sutiko bendrabučio, kuriame Klaipėdoje apgyvendinami ukrainiečiai, direktorių – jis pasiūlė kambarį. Gyvendama ten, moteris užsuko į netoliese veikiantį „Gelbėkit vaikus“ dienos centrą „Liberi“, nes dukrai trūko bendravimo su bendraamžiais. Centro vadovė pakvietė ir Oleksandrą ateiti į vaikų dienos centrą – jame ji iš pradžių savanoriavo, padėjo rūpintis vaikais, tarp kurių – ir vaikai iš Ukrainos.
Psichologė sulaukė pasiūlymo dirbti pagal specialybę
Uostamiesčio vaikų dienos centras „Liberi“ – vienas iš 49 visoje Lietuvoje veikiančių „Gelbėkit vaikus“ tinklui priklausančių centrų. Dėl Klaipėdoje nuo kovo vidurio atidaryto laikinojo ukrainiečių registracijos centro ir didelio čia atvykstančių jų skaičiaus, dienos centras jiems ne tik teikė būtiną pagalbą daiktais, tokiais kaip rūbai ir higienos priemonės, bet netrukus atvėrė duris Klaipėdoje apsistojusių ukrainiečių vaikams. Centre jie, kaip ir vaikai iš su sunkumais susiduriančių Lietuvos šeimų, kasdien gauna šilto maisto ir yra visapusiškai užimami: dalyvauja įvairioje edukacinėje, sportinėje, meninėje veikloje, turiningai leidžia laisvalaikį.
Pasak Oleksandros, dėka dienos centro vadovų ir darbuotojų dėmesio, nuoširdaus rūpesčio bei atsidavimo, Ukrainos vaikai greičiau nurimsta, atsigauna, pradeda šypsotis ir vėl gali mėgautis vaikyste. Ukrainietė labai vertina ir yra dėkinga už galimybę būti šio kolektyvo dalimi: centro vadovė pasiūlė Oleksandrai darbą pagal specialybę. Šiuo metu, kaip vaikų psichologė, specialistė kasdien bendrauja ir dirba su 25 dienos centrą lankančiais vaikais iš Ukrainos.
Negalėdami savęs realizuoti vaikai netenka dalelės savęs
„Organizuoju vaikams įvairias veiklas, skirtas stiprinti jų bendravimo įgūdžius, emocinį intelektą. Taikome meno terapiją – piešiame, lipdome, statome iš smėlio – darome po truputį viską, kas padėtų jiems priimti savo emocijas, suprasti viduje glūdinčius jausmus. Pavyzdžiui, kartą per mėnesį organizuojame nedidelius pasirodymus, nes žinau, kad talentingiems vaikams, o tokių tarp centrą lankančių vaikų – išties nemažai, būtina save realizuoti“, – pasakoja Oleksandra. Pasak jos, mėgstami užsiėmimai talentingiems vaikams nėra vien hobis – tai dalis jų savasties, todėl, negalėdami savęs išreikšti, jie netenka dalelės savęs.
„Tarp vaikų dienos centrą lankančių ukrainiečių yra ir fechtavimo sporto meistrė, ne vieną pergalę laimėjusios šokėjos, dainininkės. Šiems vaikams labai svarbus gebėjimas išlaukti, susikaupti, sukoncentruoti dėmesį. Jie privalo gebėti tai padaryti, kol ruošiasi pasirodymams, startams. Prieš juos jie lyg sustingsta, užgniaužia savo jausmus, bet, kai jau žengia į sceną, aikštę, joje jie išlaisvina savo emocijas, išleidžia viską, ką sukaupė viduje. Čia, centre, pastebėjau, kad vaikai netenka šio gebėjimo, kantrybė pas juos baigiasi“, – pasakoja psichologė.
Dukra nustojo mygčioti, ramiau miega
Atvykusi balandžio pabaigoje, moteris jau pastebi teigiamus pokyčius ir jos pačios dešimtmetės dukros jausmuose, savijautoje. „Mano dukra tik dabar pradeda suprasti, kas vyksta. Kai važiavom iš Ukrainos, ji išlipdavo iš automobilio, dairydavosi ir klausdavo, kaip, kaip tai įmanoma, kad pas mus, Černigove, nebuvo nei vandens, nei maisto produktų, šviesos negalėdavome įjungti, o iš jo išvykus, kituose miestuose viskas ramu, net parduotuvės dirba. Kai atvažiavome į Lietuvą, ji lyg ir rado paaiškinimą – juk čia kita šalis, bet sutikti ukrainiečiai vaikai jai vėl sukėlė abejonių – jie nesuprasdavo, kai ji pasakojo apie sprogimus, kada ir kaip reikia slėptis, kokiu laiku gesinti šviesą“, – pasakoja Sofijos mama.
Ji džiaugiasi, kad jos dukra dabar jau jaučiasi geriau – žymiai geriau: ji nustojo mykčioti, ramiau miega. „Dabar ji taip pat pradeda prisiminti, ką mokėsi. Atvykus į Lietuvą, dukra toliau lankė Ukrainos mokyklą nuotoliniu būdu, bet klausėsi pamokų tik dėl to, kad reikėjo. Jokio noro, atvirai sakau, neturėjo. Dabar jau ji pradeda prisiminti – sako, jog reikės atsiversti sąsiuvinius, susirasti, ką mokėsi. Ji tik dabar pradeda iš naujo gyventi – kurį laiką ji tiesiog stebėjo, pratinosi, nes per kelis pirmus karo mėnesius jos gyvenime labai daug kas įvyko: ji matė sprogimus, matė, kaip krenta bombos, matė sužeistuosius ir visa tai atsiliepia“, – dalinasi Oleksandra.
Grįš į Ukrainą: „Ten reikės viską atstatyti, kurti iš naujo, ten mūsų artimieji.“
Nuo karo pradžios moteris su dukra nuolat kėlėsi iš vienos vietos į kitą. Klaipėdoje taip pat jau pakeitė kelias gyvenamąsias vietas – gavo, susiremontavo ir dabar su drauge bei vaikais gyvena savivaldybės skirtame socialiniame būste. „Po kiekvieno persikraustymo, dukrai reikėjo apsiprasti. Kai atvažiavome į dabartinį butą, ji manęs klausė, ar jau viskas, ar tai jau paskutinis persikraustymas, ir lengviau atsikvėpė, kai pasakiau, jog taip“, – pasakoja moteris.
Keturiasdešimtmetė su dukra liks Klaipėdoje, bent jau tol, kol galioja jos darbo vaikų dienos centre sutartis. – „O toliau žiūrėsime. Jei pas mus, Ukrainoje, viskas susitvarkys, žinoma, važiuosime namo, nes ten reikės viską atstatyti, kurti iš naujo, ten mūsų artimieji.“
Nenustokime teikti pagalbos Ukrainos žmonėms. Padėti pasirūpinti Ukrainos vaikais Lietuvoje galima skambinant trumpuoju telefono numeriu 1486 ir skiriant vienkartinę 3 eurų paramą. Skirkite paramą ir mūsų el. svetainėje: https://gelbekitvaikus.lt/paremk/.
Ačiū, kad esate kartu!