Klausimai apie pozityvią tėvystę

Taip, tačiau tėvai turi įsisąmoninti savo tikslus, nuosekliai jų siekti bei daug praktikuotis. Pirminė žodžio disciplina (lot. disciplina) reikšmė yra mokymas, mokslas, taip pat – drausmė, privalomas nustatytos tvarkos laikymasis. Taigi drausminimas yra mokymas, o mokant svarbu žinoti, ko nori išmokyti – ramiai sėdėti ar savitvardos? Paklusnumo ar savo argumentuotos nuomonės turėjimo? Savarankiškumo ar nuolankumo? Nuo atsakymo į tokius klausimus bei vaikų raidos išmanymo priklauso tėvų pasirinkimas, kaip auklėti vaikus. Kad pasirinkti būdai būtų veiksmingi ir kad būtų galima tikėtis rezultatų tos pačios taisyklės turi galioti visiems šeimos nariams. Suaugę žino, jog kiekvienas poelgis turi savo pasekmes, vaikai dar turi to išmokti. Bausmės dažniausiai išmokina daugiau nebepakliūti į jas, jų išvengti visais būdais, o pasekmės verčia skaitytis su jomis, atsižvelgti ir mokytis kitaip siekti savo tikslų.

Bausmė – gali būti greitas, bet skausmingas ir ilgalaikėje perspektyvoje neefektyvus problemos sprendimas. Baudžiant vaikas paprastai išmoksta bijoti ir be grasinimų ar kontrolės tampa sunku sulaukti tinkamo elgesio. Drausmė – kantrus, nuoseklus mokymas tinkamų elgesio būdų. Tai sudėtingesnis kelias, tačiau išmokus gyvenimo pamokas prie jų paprastai nebereikia grįžti ir kaskart priminti ar išsireikalauti.

Pozityvus auklėjimas praktikoje susideda iš keturių dalių: 1) ilgalaikių auklėjimo tikslų įsisąmoninimo; 2) šilumos ir struktūros suteikimo; 3) supratimo, kaip vaikai mąsto ir kaip jaučiasi tam tikrame amžiaus tarpsnyje; 4) konkrečių problemų sprendimo.

Pozityvus auklėjimas – tai šilumos ir struktūros suteikimas, atitinkantis vaiko vystymosi poreikius, mokymas tų dalykų, kurių vaikams prireiks gyvenime. Auklėjimas – problemų sprendimas. Norint pozityviai auklėti savo vaiką, tenka pagalvoti bei išbandyti, kas labiausiai veikia konkrečios šeimos gyvenime.

Kai susiduriate su iššūkiais, prieš reaguodami atlikite keletą žingsnių:

1. Pagalvokite apie savo ilgalaikius tikslus.

2. Prisiminkite, ko vaikui reikia, kad jaustųsi suprastas, gerbiamas, saugus ir mylimas.

3. Paklauskite savęs: „Ko vaikui reikia, kad suprastų situaciją ir ją išspręstų? Ką galiu padaryti šioje situacijoje, kas padėtų siekti savo ilgalaikių tikslų?“

4. Apsvarstykite, kaip vaikas mąsto ir kaip jaučiasi šiame amžiaus tarpsnyje. Pasistenkite pamatyti situaciją vaiko akimis. Paklauskite savęs: „Kaip vaikas apibūdintų, kas čia vyksta?“

5. Reaguokite pagarbiai, suteikite vaikui reikiamų žinių, kad visa tai vestų į ilgalaikių tikslų įgyvendinimą.

Tėvų kasdienybė pilna trumpalaikių problemų sprendimo: kad vaikas greičiau apsirengtų, kad pasitrauktų nuo važiuojamosios kelio dalies, kad brolis nustotų skriausti seserį ir pan. Trumpalaikės situacijos sukuria nemažų iššūkių ir kelia daug streso, todėl tėvai gali lengvai pratrūkti ir vaiką aprėkti, jam suduoti.

Tokios trumpalaikės tėvų reakcijos neišmokina vaikų to, ko norėtųsi, kad jie išmoktų. Daugelis tėvų norėtų, kad jų vaikai gebėtų patys spręsti iškylančias problemas, kad mokėtų bendrauti. Tėvai siekia kurti ir išlaikyti stiprius ryšius su savo vaikais. Jie tikisi, kad vaikai užaugs pasitikinčiais, maloniais, atsakingais, empatiškais, motyvuotais, nenaudojančiais smurto žmonėmis. Mušimas, rėkimas užkerta kelią šiems tikslams pasiekti.

Suvokus, kokiais žmonėmis norima matyti savo užaugusius vaikus, įsisąmoninami ilgalaikius auklėjimo tikslus. Trumpalaikius iššūkius bei kasdienes situacijas galima paversti galimybėmis mokant vaikus, kaip valdyti stresą, pagarbiai bendrauti, spręsti nesutarimus be smurto, atsižvelgti į kitų žmonių jausmus, siekti savo tikslų nežeidžiant aplinkinių nei fiziškai, nei emociškai.

Vaikai neužauga be meilės, šilumos ir saugumo, meilė padeda sukaupti išminčiai reikalingą patirtį, bet šito nepakanka auklėjant vaikus. Tėvams reikia žinių apie tai, kaip vaikas vystosi, ko reikia jo sveikai raidai.

Auklėjimas yra mokymas, o tėvai yra pirmieji vaiko mokytojai. Augindami vaikus ir susidurdami su kasdienybės iššūkiais tėvai irgi daug ko išmoksta. Suaugusieji geriausiai mokosi iš savo klaidų, turėdami aplinkinių žmonių palaikymą. Vaikai lygiai taip pat išmoksta svarbių dalykų, kai jaučiasi gerbiami, suprasti, saugūs, mylimi, kai jais pasitiki.

Jei vaikai bijo savo tėvų, tampa mažiau savimi pasitikinčiais, mažiau sąžiningais, kai kurie būna pagiežingi ir agresyvūs, kiti – nerimastingi ir prislėgti. Emociškai šiltoje atmosferoje vaikai jaučiasi saugūs, net jei padaro klaidų. Jie noriai imasi spręsti problemą, pasitiki savimi bei tėvais. Šie vaikai išmoksta empatijos svarbos bei pagarbos kitų jausmams. Šilta šeimos atmosfera yra pagrindas ilgalaikiams auklėjimo tikslams pasiekti.