Ukrainietė Anastasija Tanacha su dukra prieš trejus metus į Lietuvą atvyko iš karo sunaikinto Mariupolio. „Klausiau Dievo, kodėl leido man išgyventi, nes pavojus grėsė kasdien. Atsakymą sužinojau praėjus pusmečiui po atvykimo į Lietuvą“, – pasakoja ukrainietė.
Birželio 20 dieną minima Pasaulinė pabėgėlių diena. „Gelbėkit vaikus“ ukrainiečių šeimoms su vaikais psichologinę ir finansinę pagalbą teikia nuo pat karo Ukrainoje pradžios. Anastasija pripažįsta, kad praradus viską, kurti gyvenimą svečioje šalyje labai sunku, tačiau jaučiasi dėkinga likimui ir visiems padėjusiems.
Pasakodama apie savo gimtąjį Mariupolį Anastasija prisimena, kad tai buvo labai gražus draugiškų žmonių miestas. Baigusi mokyklą moteris įgijo maisto technologo specialybę, vėliau dirbo šilumos tinklų įmonėje, autobuso vairuotoja.
„Gyvenau Mariupolio pakraštyje. Pirmiausia karo baisumus pajutome 2014 metais. Po to buvo įrengti apsaugos postai, atskyrę miestą nuo okupuotų teritorijų, nebegalėjau susitikti su tėvu, gyvenančiu kaime netoli Mariupolio. Apšaudymai kažkur netoliese vykdavo nuolat, gyventojai jau buvo prie to pripratę. Todėl ir 2022 metais niekas nekreipė dėmesio į kalbas, kad tuoj prasidės karas. Net išgirdusi pirmuosius sprogimus vasario 24 d. į juos reagavau ramiai ir nekreipiau per daug dėmesio.
2014 metais, kai prasidėjo karas, pirmiausia mums buvo atjungtos dujos, elektra ir mobilusis bei interneto ryšiai. 2022 metų vasarį vėl prasidėjus kariniams veiksmams mama man paskambino ir išsigandusi pasakojo apie girdimus sprogimus, raminau ją, kad yra elektra, dujos, šildymas ir ryšys, vadinasi, nieko rimto nevyksta. Tačiau, kai po kelių valandų viskas buvo išjungta ir atvažiavusi mama maldavo važiuoti kartu pas pažįstamus, toliau nuo pasienio, nenorom sutikau“, – prisimena moteris.
Labiausiai jai buvo gaila be priežiūros palikti šunį, katiną ir šinšilą, vylėsi, kad namus palieka tik trumpam. Tačiau kasdien situacija darėsi vis blogesnė, apšaudymai intensyvėjo, nustojo veikti viešasis transportas, parduotuvės. Maisto atsargų mažėjo, žmonės iš uždarytų parduotuvių grobė viską, ką galėjo. Kaimynai maistą gamindavosi lauke ant laužo. Vis daugiau žmonių žūdavo, juos laidodavo tiesiog kiemuose, prie garažų.
„Stovi žmonės, gaminasi maistą lauke, atskrenda sprogmuo ir nebėra žmonių. Dabar, kai prisimenu, atrodo, kad tuo metu net nebijojau, jaučiau tik stiprų instinktą išgyventi. Per atakas slėpdavomės pažįstamų žmonių bute antrame aukšte, į rūsį eiti bijodavau, nes daug istorijų girdėjau, kai rūsyje pasislėpusius žmones tiesiog užversdavo, jie negalėdavo išeiti iš griuvėsių ir visi žūdavo“, – pasakoja moteris.
Kai buvo susprogdinta dalis daugiabučio, kuriame slėpėsi Anastasija su dukra, mama ir kitais giminaičiais, jie nutarė su per stebuklą išlikusiu sveiku sesers automobiliu trauktis toliau iš miesto centro. Nuvykę pas pažįstamus 15 žmonių glaudėsi mažame butelyje, kuriame nebuvo nei šildymo, nei maisto. Moteris labai norėjo aplankyti savo namus, tačiau atvykusi ji pamatė kraupų vaizdą: namas apšaudytas, langai išbyrėję, buto sienoje – skylės, viskas išvartyta, išvogta, išdaužyta, katė su šinšila negyvi, o šuo, matyt, pabėgo. Supratusi, kad nieko nebeliko, Anastasija nusprendė su dukterimi vykti į Lietuvą, kur tolimųjų reisų vairuotoju dirbo jos gyvenimo draugas.
„Dievo klausiau, kodėl leido man išgyventi, nes realus pavojus gyvybei grėsė kiekvieną dieną. Atsakymą sužinojau praėjus pusmečiui po atvykimo į Lietuvą – laukiausi sūnaus. Mūsų giminėje iki tol būdavo vien mergaitės, o man gimė sūnus. Paskui įvyko antras stebuklas – gimė ir antras sūnus“, – pasakoja moteris.
Tačiau trijų vaikų mamos kasdienybė sudėtinga. Ji pati dirbti negali, nes augina vaikus, gyvenimo draugui taip pat nepavyksta finansiškai aprūpinti šeimos. Maža to, prieš kurį laiką buvo pavogta moters piniginė su dokumentais. Lietuvoje ukrainiečiams nėra galimybės pasidaryti naują pasą, tad teko važinėti į Lenkiją ir rūpintis naujų dokumentų gamyba.
„Tikrai sunku. Gyvename svetimoje šalyje, niekam nereikalingi, viską praradę, bet nelieju ašarų, kas buvo, pražuvo. Tikiu, kad nesėkmių ruožas baigsis“, – sako moteris.
Nuo karinio konflikto Ukrainoje 2022 m. vasario mėn. pradžios iki dabar Lietuvoje buvo užregistruota daugiau kaip 96 tūkst. ukrainiečių karo pabėgėlių, iš kurių – 27 tūkst. vaikų. Deja, karas Ukrainoje tęsiasi, ukrainiečiai kasdien atvyksta į Lietuvą ieškodami saugaus prieglobsčio. Šiais metais organizacija „Gelbėkit vaikus“ suteikė paramą 81 šeimai, kurioje auga 144 vaikai.