Nuo pat sesers gimimo mamai padėjusi ir jaunėlę prižiūrėjusi Tetiana, prasidėjus karui Ukrainoje, tapo pilnai už ją atsakinga. Ir iš tiesų: su seserimi ir kelių metukų dukra į Lietuvą atvykusią ukrainietę daug kas mano esant jauna dviejų vaikų mama. Ji taip ir jaučiasi – pilnai atsakinga už dvi nepilnametes. Šios atsakomybės vedina 28 ukrainietė Lietuvoje ne tik susirado darbą, bet ir mokosi vairuoti. Ukrainoje likęs Tetianos vyras didžiuojasi savo žmona, su kuria jį suvedė, o prasidėjus karui – ir išskyrė darbas metro.
Po galingo sprogimo apsisprendė: daugiau neliks
„Ukrainoje gyvenome netoli Kyjivo – 10 km nuo Vasylkovo oro bazės. Prasidėjus bombardavimams, mažoji labai išsigando. Pati nevairuoju. Paskambinau broliui, kad mus paimtų. Tuo metu visi ėmė važiuoti iš miesto, keliai pilni mašinų, bet spėjome, iki kol blokavo Žitomirsko kelią. Pasiekėme Korostenį, iš kurios, tuo metu sužinojome, taip pat jau buvo pradėti evakuoti žmonės. Labai išsigandome, bet nuvažiavome pas netoli gyvenusią mamą, į kaimą. Netrukus ir ten prasidėjo apšaudymai. Visus juos aiškiai girdėjome. Mažoji jų labai bijojo“, – prisimena Tetiana.
„Namas, kuriame gyveno mama daug stipresnis nei mūsų. Slėpėmės rūsyje. Vien moterys. Mama, sesuo, aš su dukryte ir močiutė. Tėtis išėjo ginti teritorijos. Buvo labai baisu. Baisu net prisiminti. Į lauką praktiškai neišeidavome. Vieną dieną išėjome, o kai išėjome – žemę sudrebino baisus sprogimas. Sudrebėjo visas šalia esantis stadionas. Tada paėmiau mažąją ant rankų ir pasakiau mamai, jog viskas, daugiau neliksiu. Kaip tik tuo metu pradėjo važiuoti maršrutiniai autobusai iki pasienio. Užsirašiau ir kitos dienos penktą rytą išvažiavome“, – pasakoja Tetiana.
Prisiėmė atsakomybę už seserį
Judvi su mama nusprendė, jog bus geriau, jei sesuo keliaus kartu: „Dar būnant pas mamą, ėmė sklisti kalbos apie fosforo bombų atakas. Sutarėme, kad paimsiu seserį kartu, prisiimsiu atsakomybę, o mama liks su močiutėmis, kurių vienai 73-eji, o kitai – 85 metai.“ Važiuojant autobusu su 13-ame Alina ir vos dviejų metukų dukrele Katia, Tetianai, neslepia, buvo labai baisu: „Važiavome pro labai pavojingas teritorijas. Tuo metu uždengdavome langus. Per beveik dvi paras pasiekėme Lenkijos pasienį. Tuomet maršrutiniu autobusu ir traukiniu – Varšuvą, iš jos – Suvalkus. Čia mus pasitiko tetos draugas ir parsivežė į namus Vaidotuose, Vilniaus rajone.“
Tetianos teta, mamos sesuo, Lietuvoje gyvena jau treji metai – čia atvyko, ieškodama darbo. „Tik karas prasidėjo, teta iš karto kvietė važiuoti pas ją, bet neturėjome galimybės, niekas iš moterų nevairavo, neturėjome mašinos“, – sako Tetiana, todėl tuo pačiu, kai Lietuvoje susirado darbą, moteris ėmė lankyti vairavimo kursus. – „Tai buvo mano sena svajonė, seniai norėjau išmokti vairuoti, bet nebuvo laiko, galimybių. Kai atsitinka karas ir pati nevairuoji, supranti, kokia tai būtinybė. Neduok dieve, situacija pasikartotų ir karas ateitų iki čia. Noriu būti pasiruošusi, kad galėčiau pasiimti vaikus ir jau pati vairuoti. Viską darau dėl vaikų.“
Savanoriai parūpino būtinų daiktų, padėjo registruoti dukrą į darželį
Ne tik pati Tetianą, bet ir jos dar nepažįstantys žmonės jos vaikais vadina tiek jos dukrelę Katią, tiek penkiolika metų jaunesnę seserį Aliną. Tetianą, kaip dviejų vaikų mamą, iš pradžių priėmė ir „Gelbėkit vaikus“ organizacijos dienos centro Salininkuose vadovė, į kurią ukrainietę nukreipė Vaidotų seniūnija: „Atvažiavome be jokių daiktų – tik su drabužiais, su kuriais buvome apsirengę, bei keliais papildomais rūbeliais dukrelei. Savanoriai mums iš karto atvežė reikalingų daiktų. Dienos centro vadovė užpildė reikiamus dokumentus, kad gautume maisto produktų iš Maisto banko ir iki šiol kelis kartus per savaitę juos pati atveža į namus.“
Savanorių pagalbos ji sulaukė ir registruodama dukrelę į darželį. „Į Lietuvą atvykome kovo 7 d. vakarą, o jau po mėnesio, balandžio pradžioje, Katia pradėjo lankyti darželį. Dar anksčiau – kovo viduryje sesuo pradėjo mokytis Liepkalnio mokykloje. Apie mėnesį laiko nuo karo pradžios Ukrainoje mokytis nuotoliniu būdu galimybių nebuvo, todėl nusprendėme nedelsti ir susiradome rusų-lenkų mokyklą Vilniuje. Sesuo jaudinosi, bet klasiokai ją puikiai priėmė, prieidavo ir sakydavo, jei tik reikės kokios pagalbos, kad kreiptųsi ir jie padės, palaikys“, – dalinasi Tetiana.
Sutuoktinio nematė jau penkis mėnesius
Šiltai ją pačią priėmė nauji moters bendradarbiai – nors nemoka ukrainiečių kalbos, kolegos Tetianai dėkodami savo „dziakui“. Moteris jau beveik mėnuo, kai dirba valymo kompanijoje netoli Vilniaus. Tuo tarpu gimtojoje Ukrainoje, iki išeidama gimdymo ir motinystės atostogų, Tetiana dirbo budinčiąja metro stotyje Kyjive. Ten pat dirbo ir šiuo metu dirba jos vyras. Metro juodu ir susipažino. „Vyro nemačiau jau penki mėnesiai. Iš pradžių net ne kiekvieną dieną pavykdavo susisiekti. Dabar bent kartą per dieną-dvi susiskambiname, susirašome“, – pasakoja Tetiana.
Taip pat bent kartą per kelias dienas ji susisiekia su mama: „Mamos jau nemačiau keturis mėnesius. Dabar dar susirgo močiutė. Nerimaujame. Norėtume važiuoti namo, apkabinti brangius žmones, tačiau, kol Ukrainoje nesaugu, liekame Lietuvoje. Norime, kad viskas baigtųsi ir galėtume čia, pas tetą, atvažiuoti tiesiog į svečius“, – dalinasi Tetiana. Jai ir seseriai kelionė į Lietuvą – pirmoji gyvenime kelionė į užsienį.
Pirma kelionė į užsienį, antra proga važinėti riedučiais
Pirmą kartą į svečią šalį atvykusi Alina Lietuvoje gavo antrą galimybę mokytis ir laisvalaikį leisti važinėjantis riedučiais. Prieš kelis metus gimtojoje Ukrainoje riedučius seseriai dovanojo Tetiana. Dabar juos, o mažylė Katia – paspirtuką dovanų gavo Vilniuje, prie Baltojo tilto, kur nuo vasaros pradžios kiekvieną savaitgalį Ukrainos vaikams dviračius, paspirtukus ir kitas ratuotas laisvalaikio priemones dovanojo vilniečiai ir verslas, suburtas prodiuserio Lauryno Šeškaus.
Baigiantis pokalbiui, Tetiana suskuba klausti, ar gali padėkoti: „Noriu padėkoti jūsų šaliai, Lietuvai, kad mus taip šiltai, draugiškai priėmėte, kad padėjote ir vis dar padedate. Esu labai dėkinga, kad tokiu sudėtingu laiku palaikote mus, Ukrainos piliečius. Mums tai labai svarbu. Širdy to niekada nepamiršime!“
Nenustokime teikti pagalbos Ukrainos žmonėms. Padėti pasirūpinti Ukrainos vaikais Lietuvoje galima skambinant trumpuoju telefono numeriu 1486 ir skiriant vienkartinę 3 eurų paramą. Skirkite paramą ir mūsų el. svetainėje: https://gelbekitvaikus.lt/paremk/.
Ačiū, kad esate kartu!