Kuo gyvena vaikų dienos centrai? Su kokiais sunkumais dažniausiais susiduria juos lankantys mažieji? To paklausėme organizacijos „Gelbėkit vaikus“ globojamų Raguvėlės, Prienų ir Utenos vaikų dienos centrų vadovių.
Raguvėlės vaikų dienos centras
Istorija: VDC įkurtas prieš 27 metus. Visus juos jame dirbanti Regina Zorgevičienė sako, kad per beveik tris dešimtmečius situacija labai pasikeitė. „Pradžioje tikrai buvo daug sunkių šeimų, badaujančių vaikų. Dar pamenu, kaip viena mergaitė, valgydama paprastą duonos gabaliuką, sakė: „Kokia skani! Ar galiu nusinešti riekutę namo?“. Paskui tik supratau, kad vaikas badauja. O kartą vienas berniukas pasislėpė centre, kad visiems išėjus, galėtų pasikepti bulvių, nes namie jo tikrai nelaukė vakarienė. Dabar nežinau tokios šeimos, kurioje vaikams būtų pavojinga augti“, – pasakoja Regina.
Vaikai: VDC lanko 23 vaikai.
Džiaugsmai: Raguvėlės VDC įsikūręs senoje klebono klėtyje. „Už viską, ką mes dabar turime, noriu padėkoti visiems Lietuvos žmonėms. Rėmėjų dėka susitvarkėme pastatą, buvo ir gaisras kilęs, padėjo susitvarkyti ir po to. Norėjome aptverti teritoriją, kad vaikai neišbėgtų į gatvę, rėmėjai padėjo tai padaryti“, – pasakoja VDC vadovė.
Regina sako, kad šiame nelengvame darbe ją labiausiai motyvuoja vaikai ir tai, kad vis daugiau jų pavyksta ištrūkti iš negandų rato ir susikurti gražesnį gyvenimą.
Problemos: Regina pastebi, kad dabar didelė problema – vaikų patyčios. „Kita problema – gyvename kaime, nėra vaikams ką veikti, o nuvažiuoti kur nors – labai brangu. Nuvažiuoti į Vilnių kainuoja apie 300 eurų, o į artimiausią Anykščių ar Panevėžio miestą – irgi apie 150-200 eurų.
Pavyzdžiui, sugalvojome su kolegėmis nuvežti vaikus į kirpyklą, kad susipažintų su kirpėjo profesija. Tai tenka vežti po kelis savo automobiliais, nes kitaip neišeina.
Apsilankę miestuose vaikai supranta, kad yra kitoks gyvenimas, atsiranda noras siekti daugiau, noras domėtis“, – kelionių svarbą kaimo vaikams pabrėžia Regina.
Prienų vaikų dienos centras „Aitvaro vaikai“
Istorija: Įkurtas 2023 m. VDC vadovė Kristina Kundrotė pati augina sunkų autizmo spektro sutrikimą turintį sūnų. Likus metams iki mokyklos moteris pradėjo svarstyti, ką reikės daryti, kai pamokos sūnui baigsis 12 val., kur jis ir panašaus likimo vaikai praleis likusią dienos dalį? Juk tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, nėra didelio pasirinkimo: tenka išeiti iš darbo arba ieškoti auklės.
„Pradžia buvo sunki. Žinojau, kokio centro noriu, bet nežinojau nuo ko pradėti. Galiausiai pavyko įveikti visą biurokratiją, aplinkinių įtarumą, gavome patalpas, jas susitvarkėme savo lėšomis pardavę turėtą verslą ir atidarėme vaikų dienos centrą. Dabar matome, kad tokios vietos mūsų mieste labai reikėjo, ypač tėvams, auginantiems vaikus su specialiaisiais poreikiais“, – pasakoja Kristina.
Vaikai: VDC lanko 21 vaikas, 18 iš jų – turintys negalią ar specialiųjų poreikių.
Misija: VDC dirba kasdien nuo 14 val. iki 18 val.
„Mums svarbi vaikų emocinė sveikata, neverčiame jų daryti to, ko jie nenori. Siūlome jiems muzikos terapiją, ateityje planuojame turėti logopedo pamokėlių ir fizinio aktyvumo terapeutą. Turime nedidelį sensorinį kambarį, kuriame vaikas gali pabūti vienas ir pailsėti nuo aplinkinių.
Taip pat turime kelis didelius minkštus meškinus, vaikai mėgsta ant jų atsigulti ir ramiai pabūti“, – pasakoja Kristina.
Problemos: Prienų VDC su „Gelbėkit vaikus“ pagalba įsirenginėja virtuvę, kurios labai trūko.
„Esame įsikūrę sename darželyje, jį pagal galimybes suremontavome. Didžiausia problema – durys. Jos senos, storos, vaikai nuolat išlupa rankenas, kartais net staktas. Kai jiems užeina pykčio priepuoliai, jie tranko durimis, jas nuolat reikia tvarkyti, keisti rankenas. Dar labai reikėtų roletų ir kondicionieriaus, nes į langus spiginanti saulė ir karštis jautrius vaikus veikia neigiamai“, – sako Kristina.
Utenos vaikų dienos centras „Esu“
Istorija: VDC Utenoje įkurtas prieš 7 metus. Centro vadovė Eglė Kuzmienė pastebi, kad į VDC ateinantiems vaikams labiausiai trūksta šilumos, motyvacijos ir dėmesio.
„Tėvai įnikę kažkur, vaikai auga patys sau. Namuose dauguma vaikų gauna labai mažai dėmesio, jie nesijaučia saugūs, nejaučia, kad kažkas už juos pastovės.
Iš pradžių vaikai mūsų klausdavo: „O kodėl jūs ant mūsų nešaukiate?“. Mes sakėme jiems, kad mes su jais kalbėsime, kai išmoksime kalbėti, nebeliks poreikio rėkti. Vaikams labai trūksta pasitikėjimo savimi, jie sako: „Juk vis tiek nepadarysiu gerai, kam iš viso tada daryti?“, „Juk aš durnas“. Mes mažais žingsneliais bandome juos stiprinti, pastebėti jų pastangas, parodyti dėmesį, kartu spręsti problemas. Jau matome ir pirmuosius pokyčius, net iš mokyklos skambina ir sako, kad vienas ar kitas vaikas pasikeitė į gera. Jei su jais kalbi, juos motyvuoji, jie yra linkę keistis, nes nebesijaučia nurašyti ir niekam nereikalingi“, – pasakoja Eglė.
Vaikai: VDC lanko 25 vaikai, 15 iš jų – iš socialinės rizikos šeimų.
Džiaugsmai: Už žmonių suaukotus pinigus neseniai centre buvo paklota kiliminė danga.
„Kad jūs būtumėte matę, kaip vaikai džiaugėsi ta kilimine danga: ir šokinėjo, ir gulinėjo ant jos. Prieš tai centre buvo šaltos ir slidžios grindys, klotos plytelėmis. Kiliminė danga mūsų centrui suteikė saugumo ir jaukumo. Dabar daug veiklų atliekame tiesiog sėdėdami ant grindų“, – pasakoja VDC vadovė.
Problemos: Šiuo metu centrui trūksta kanceliarinių prekių, nes vaikai labai mėgsta piešti, lipdyti, karpyti, verti karoliukus. „Jie pasidalijo, kad norėtų savo dirbinius parduoti arba mainyti į kažką. Planuojame su vaikais dalyvauti renginiuose, kur jie galėtų pardavinėti savo kūrinius. Dar vaikams labai praverstų psichosocialiniai užsiėmimai ar konsultacijos, kurių metu specialistai padėtų jiems sustiprinti savivertę, suteiktų pasitikėjimo savimi“, – pasakoja Eglė.