Vaikystėje patyrusi patyčias mokykloje ir situacijas namuose, kai juose nėra net duonos kepalo, dabar Eglė nori dalintis – savanoriauja vaikų dienos centre, kurį pati lankė ir kurį dabar lanko jos sesuo. Ją Eglė bent kelis kartus per metus pasiima globoti – į saugią aplinką, kol jų tėvai dėl priklausomybės tokios užtikrinti negali. Kaip jaučiasi, kai sulaukus socialinės darbuotojos skambučio, tenka važiuoti pasiimti sesers, kodėl, kai pati buvo maža, laukė, kada galės lankyti vaikų dienos centrą, ir ko laukia dabar, Eglė dalinasi siužete, kurį LNK televizija rodys jau šį penktadienį, tiesioginėje „Gelbėkit vaikus“ paramos koncerto transliacijoje.
Grįžti į namus nenorėdavo
„Laukiau, kol pasieksiu tą amžių, kai galėsiu lankyti vaikų dienos centrą. Pamenu, jau nuo pirmos klasės su draugėmis mokiausi kelią nuo mokyklos iki centro, kad galėčiau pati į jį nueiti. Čia keliaudavau su tokia didele laime: čia pavalgydavome, pamokas padarydavome, jei reikėdavo pagalbos – centro darbuotojos ir savanorės padėdavo. Čia jausdavausi tikrai kaip namuose, o kai reikėdavo į tikrus namus eiti – nenorėjau ir laukdavau kitos dienos, kai galėsiu grįžti į vaikų dienos centrą“, – prisimena Eglė, „Gelbėkit vaikus“ kuruojamą vaikų dienos centrą lankiusi nuo priešmokyklinės klasės iki kol jai suėjo 16-a.
„Vaikų dienos centre vykdavo dideli kalėdiniai renginiai. Daug kas čia norėdavo pakliūti, o kadangi mano broliai lankė dienos centrą, ir mane, iki kol pati galėjau jį lankyti, pasiimdavo į tuos renginius. Tik čia ir matydavau Kalėdų senelį, sulaukdavau dovanėlių, kurių namuose negaudavau. Dienos centre švęsdavome visas šventes, taip pat gimtadienius, kaip turėtų būti normalioje šeimoje“, – pasakoja Eglė. – „Kai esi vaikas, nori kažkokio ryšio, nori, kad su tavimi užsiimtų, nori jaustis svarbiu žmogumi. O dienos centre būdavo ir draugai, ir vadovai, gaudavai to ryšio. Galų gale galėdavai pamokas paruošti, o tada ir mokykloje tave pagiria.“
Žino, ką reiškia, kai namuose nėra net kepaliuko duonos
Mokykloje, vis tik, Eglė ne vien pagyrų sulaukdavo. „Tekdavo ir paverkti, ir paliūdėti. Pergyvenau, nes vidurinėje mokykloje sulaukdavau patyčių. Daugiausiai iš berniukų. Iš pradžių viską surinkdavau į save, o vėliau, kai jau šiek kiek subrendau, atsimušdavau atgal. Atėjo toks supratimas, kad nebūtinai aš esu bloga, kad turi kovoti už save. Ir vis tiek, būnant vaiku buvo labai sunku. Ypač, kai dar neturi, kas tave užstotų, apgintų, kai turi pati kovoti už save.“ Tik vaikų dienos centre jo vadovei Eglė kartais pasipasakodavo apie patiriamas patyčias – jautė, jog čia galėjo išsikalbėti.
Dienos centre Eglė taip pat atrado mėgstamas veiklas, kurios nulėmė jos tolesnį profesinį kelią. „Viskas prasidėjo būtent centre. Labai patikdavo vaidinti. Vaidindavau visokiuose šventiniuose pasirodymuose, pagal įvairius literatūrinius kūrinius. Su vienu tokiu pastatymu vykome pasirodyti ir į Vokietiją. Vykome su autobusu. Tai buvo mano pirma išvyka į užsienį“, – pasakoja Eglė. Pasak jos, dienos centre ji pradėjo ir pati renginius organizuoti. – „Čia ir užčiuopiau, kaip viskas vyksta, pajaučiau, kad tai yra mano, kad aš tai noriu daryti, kad noriu daugiau išmokti.“
Po mokyklos Eglė įstojo studijuoti renginių vadybos sostinėje, o baigusi grįžo į gimtąjį miestą, kur plėtoja nuosavą verslą bei užsiima savanoryste. „Aš žinau, kaip gyventi, kai nieko neturi, ir kaip gali gyventi, kai turi viską. Aš suprantu ir tuos, ir tuos žmones. Dėl to aš noriu dalintis. Aš žinau, ką reiškia, kai namuose nėra net kepaliuko duonos, o pas kažką duona pelija. Kodėl ja nepasidalinus?“, – svarsto Eglė. Ji suplanavusi šiais metais bent vieną dieną per savaitę dienos centre, kurį lankė, organizuoti įvairias veiklas vaikams.
Po socialinės darbuotojos skambučio – vyksta pasiimti sesers
Viena iš dienos centrą dabar lankančių vaikų – jaunesnė Eglės sesuo. Ją Eglė mato ne tik dienos centre – bent kelis kartus per metus Eglė ją pasiima iš tėvų namų keliems mėnesiams. „Kai apsilankiusi tėvų namuose socialinė darbuotoja randa juos neblaivius, skambina man ir važiuoju pasiimti sesers iš nesaugios aplinkos. Pasiimu ir ji būna pas mane tol, kol tėvai išsiblaivo. Taip ir žaidžiam jau gal treji metai“, – pasakoja Eglė. – „Pirmus kartus labai daug verkdavau ir nervindavausi, o dabar kažkaip pripratau, jau lengviau. Laukiu, kol sesė užaugs ir tiek. Susitaikiau.“
Ar susitaikė su priklausomybę alkoholiui turinčiais tėvais? Ar palaiko ryšį su trimis vyresniais broliais? Kodėl „Gelbėkit vaikus“ paramos koncerto organizatorius susitikti pakvietė miesto parke ir kuo jai svarbus miesto kultūros centras – Eglė LNK žiūrovams atskleis jau kovo 22 d., penktadienį, tradiciniame „Gelbėkit vaikus“ paramos koncerte. Jame žiūrovai pamatys, kokį pokytį vaikų dienos centrai sukuria juos lankančių vaikų gyvenimuose, bei kvies prisidėti prie dienos centrų išlaikymo. Tai padaryti galima jau ir dabar: telefono numeriu 1407 – auka 3 eurai, 1416 – auka 5 eurai, 1415 – auka 10 eurų. Vaikų dienos centrams skirti didesnę sumą galima portale „Aukok.lt“, pasirinkus projektą „Už vaikystę 2024“.
Organizacija „Gelbėkit vaikus“ prieš beveik 30 metų pirmoji Lietuvoje ėmė steigti vaikų dienos centrus. Tuomet pagrindinis vaikų dienos centrų tikslas buvo priimti ir suteikti saugią aplinką vaikams iš su didelėmis problemomis susiduriančių šeimų. Tada ir dabar vaikų dienos centrai ne tik rūpinasi, kad vaikai bent kartą per dieną gautų pilnaverčio maisto, padarytų namų darbus, bet ir padeda jų šeimoms: kai reikia – aprūpina priemonėmis vaikų mokslams, kitais būtiniausiais buities daiktais. Dabar vaikų dienos centrus siekiama atverti vaikams iš įvairių šeimų. Čia vaikai po pamokų toliau ugdomi, rūpinamasi jų užimtumu: turiningu laisvalaikiu, pramogomis. Iš viso „Gelbėkit vaikus“ dienos centruose ugdoma jau trečia vaikų karta.
