Autoriai: Miglė Vasiliauskaitė ir „Gelbėkit vaikus“ Vaikų Tarybos nariai
Mobiliųjų telefonų ribojimai mokyklose dažnai pristatomi kaip paprastas sprendimas: mažiau ekranų – daugiau dėmesio pamokoms. Tačiau pirmiesiems neoficialaus draudimo metams einant į pabaigą, vaikų patirtys rodo, kad ši tema gerokai sudėtingesnė. Mokiniai pripažįsta, kad telefonai gali trukdyti mokytis, skatinti nusirašinėjimą ar blaškyti dėmesį. Vis dėlto jie kelia ir kitą klausimą: kodėl taisyklės, kurios tiesiogiai keičia jų kasdienybę, dažnai priimamos beveik be jų pačių balso?
Nuo 2026 m. rugsėjo 1 d. visos mokyklos privalės turėti aiškiai patvirtintas mobiliųjų telefonų naudojimo tvarkas, tačiau dalis Lietuvos mokyklų mobiliųjų telefonų ribojimus taiko jau dabar pagal savo vidaus taisykles. Įstatymas nenumato vienodo draudimo visoms mokykloms, tačiau įpareigoja jas nusistatyti taisykles, atsižvelgiant į mokyklos bendruomenę ir numatant reikalingas išimtis.
„Gelbėkit vaikus“ Vaikų tarybos narių Karolinos ir Gabijos (vardai pakeisti), dalyvaujančių tarptautiniame vaikų dalyvavimą stiprinančiame projekte „Inclusive Child Participation Networks“ (ICPNs), pasakojimai rodo ne pasipriešinimą šiuo metu mokyklose numatytai tvarkai, o norą, kad sprendimai būtų aiškūs, proporcingi ir kuriami kartu su mokiniais. Jie kalba apie saugumą, galimybę susisiekti su tėvais, telefono naudojimą mokymuisi ir tai, kas nutinka per pertraukas, kai telefonu naudotis draudžiama, bet alternatyvų nepasiūloma.
Sprendimas priimtas „tiesiog pasakius“: mokiniai pasigenda balso
Paklausti, ar prieš įvedant telefonų ribojimus jų mokyklose buvo klausta mokinių nuomonės, vaikai dažniausiai atsako panašiai: diskusijos arba nebuvo, arba ji buvo labai ribota. Vaikams svarbu ne vien tai, kokia taisyklė priimama, bet ir kaip ji atsiranda. Kai sprendimas priimamas be mokinių dalyvavimo, jiems kyla nesąžiningumo jausmas.
Mokiniai pabrėžia, kad jie nėra tik taisyklių vykdytojai – jie yra mokyklos bendruomenės dalis. Todėl, jų manymu, galimybė išsakyti nuomonę turėtų būti savaime suprantama. „Juk mes irgi esame mokyklos dalis, todėl mūsų nuomonė svarbi“, – rašo mokinė.
Kita vertus, vaikai patys supranta, kad vien mokinių balsavimas savaime problemos nespręstų. Gabija svarsto, kad jei visų vaikų būtų paklausta, ar jie prieštarauja draudimui, dauguma greičiausiai atsakytų „taip“. Tačiau, pasak jos, tai nereiškia, kad į diskusiją mokinių įtraukti nereikia. Ji tikėtųsi, kad būtų pakviesta kalbėtis ne tik apie norus, bet ir apie priežastis, pasekmes ir galimus kompromisus.
Telefonai trukdo – bet draudimas ne visada sprendžia problemą
Mokinės neneigia, kad telefonai mokykloje gali tapti problema. Jos dalinasi situacijomis, kai per pamokas naršoma vietoje darbo, slapta žiūrima į ekraną ar naudojamasi telefonu nusirašinėjimui.
Tačiau mokinės atskiria taisykles nuo visiško draudimo. Joms atrodo suprantama, kad per pamokas telefonu būtų galima naudotis tik mokytojui leidus, o kitu metu – pagal aiškiai sutartą tvarką.
Karolina pritaria, kad pamokų metu ribojimai būtini, bet pertraukų draudimas jai kelia daugiau abejonių. Jos nuomone, reikėtų atskirti skirtingas situacijas mokykloje: pamoka, pertrauka, avarinis atvejis, mokymosi užduotis ar bendravimas su tėvais nėra tas pats.
Telefonas – ne tik pramoga, bet ir saugumo bei mokymosi įrankis
Vienas dažniausių vaikų išsakytų argumentų – telefonas mokykloje reikalingas susisiekti su tėvais. Kai telefonas laikomas spintelėje, dėžutėje ar išvis negali būti kišenėje, mokiniams kyla nerimas: ką daryti, jei kas nors nutiks?
Vaikai mini ir labai kasdienes, bet jiems svarbias situacijas: tėvų informavimą apie pasibaigusias pamokas, pasiruošimą pristatymui prieš pamoką ar medžiagos pasikartojimą prieš atsiskaitymą.
Gabija telefoną mato ir kaip mokymosi priemonę. Ji mini edukacinius žaidimus, skaitmenines korteles, informacijos paiešką projektams. Jos teigimu, telefonas yra ir kalendorius, užrašai, skaičiuotuvas, mokymosi kortelės, ryšys su šeima, informacijos šaltinis. Būtent todėl visiškas draudimas jai atrodo ne tik ribojantis, bet ir atimantis dalį kasdienio savarankiškumo.
Pertraukos be telefono: daugiau bendravimo ar daugiau chaoso?
Telefonų draudimo poveikį pertraukoms mokiniai vertina nevienodai. Viena vertus, kai telefonai nepasiekiami, kai kurie vaikai pradeda daugiau bendrauti tarpusavyje. Tačiau mokinės pastebi ir kitą draudimo pusę: uždraudus telefonus, bet nepasiūlius alternatyvių veiklų ar erdvių, pertraukų laikas tampa labiau chaotiškas.
– pasakoja Karolina ir prideda, kad jos mokykloje nėra pakankamai veiklų ar zonų, kur vaikai galėtų prasmingai praleisti laiką.
Gabijos patirtis kitokia: jos mokykloje kartais organizuojamos veiklos – stalo žaidimai, kūrybinės veiklos, grupiniai užsiėmimai. Tačiau ir ji pripažįsta, kad šie vyksta gana retai. Mergaitė pabrėžia, kad telefonų ribojimai negali būti vien techninis sprendimas. Jei iš vaikų atimama viena įprasta pertraukų veikla, mokykla turi pagalvoti, kas atsiras vietoje jos: erdvės bendravimui, žaidimams, poilsiui, judėjimui ar kūrybai.
Kokia tvarka vaikams atrodytų sąžininga?
Paklausti, kokią tvarką siūlytų patys, mokiniai dažniausiai renkasi ne visišką laisvę, o aiškų kompromisą. Vaikų siūlymuose kartojasi keli principai: per pamokas – aiškus ribojimas, naudojimas tik mokytojui leidus; per pertraukas – daugiau laisvės; avariniais ar šeimos komunikacijos atvejais – galimybė greitai susisiekti, o mokymosi situacijose – telefonas kaip įrankis tikslui siekti, o ne pažeidimas.
Abiems mergaitėms svarbi ir taisyklių lygybė. Gabija atkreipia dėmesį, kad jos mokykloje jaunesniems mokiniams telefonai ribojami griežčiau, o gimnazistai gali jais naudotis laisviau.
Mergaitė prisipažįsta, kad viena priežasčių, kodėl laukia devintos klasės, yra galimybė laisviau nešiotis telefoną. „Neturėtų taip būti – aš laukiu devintos klasės dėl telefono?“ – retoriškai svarsto ji.
Šis klausimas gerai apibendrina visą vaikų patirtį. Telefonų ribojimai gali padėti susikaupti, bet jei jie kuriami be mokinių, be aiškių išimčių ir be alternatyvų, draudimas tampa ne tik disciplina, bet ir kasdieniu neteisybės jausmu. Vaikai neprašo mokyklos atsisakyti taisyklių, o veikiau tikisi, kad taisyklės būtų kuriamos kartu su jais – tais, kuriems jos kasdien yra taikomos.
